Suveln

Pastaruoju metu žaidžiu šituos: Fallout 3 - net nežinau ką čia pasakoti, iš tų, kuriuos žaidžiu, mažiausiai patinka, bet reikės pereiti, visgi nėra ilgas... Dragon Age: Origins - labai įdomus, įvairiapusis, ilgas ir tamsus RPG. privalu kiekvienam žanro fanui. Medal of Honor: Pacific Assault - vakar pereitas Airborne paliko tik teigiamus įspūdžius, o šitas kažkoks bugovas, jaučiasi, bet vistiek įdomus. Kitoks WW2 FPS. Dead Space 2 - smagiausia survival-horror serija, nelabai atsiliekanti nuo RE ar TEW. Silent Storm - visiškai unikalus rusų kompanijos NIVAL projektas. taktinis, turn-based RPG. gera militaristinė estetika ir labai lėtas, bet prasmingas, žaismas. super. iš kadaise pereitų dar kartas nuo karto įsijungiu: Dishonored - šitą žaidimą galima pereiti 100+ kartų ir jis vistiek bus nerealiai įdomus. reikės ir antrą dalį įsigyti. architektūra, smurtas, estetika aukščiausiam lygmeny. Bioshock - lygiai tas pats, kaip ir su Dishonored. norisi peržaisti visą trilogiją. Dar vakar antrą kartą perėjau Tomb Raider (2013). nu, super, patinka. visiškai neįpareigojantis, paprastas ir tuom žavus.

KANE & LYNCH 2: DOG DAYS. man vienas įspūdingiausių nuotykių. tiek atmosfera, tiek vizualiniais sprendimais, tiek garsu. tiesiog nerealu. DEVIL MAY CRY 3. visiškai nepatiko. nykus geimas. bet labiausiai erzino, kad pagrindiniai veikėjai jaunatviškai maksimalistiniai. to negaliu pernešt. METAL GEAR SOLID 2. bene geriausia dalis serijoje mano nuomone. vėlgi, atmosfera, veikėjai, kinematografija, aplinkos ir MINTIS... DARKSIDERS 2 geriau už pirmą dalį. SILENT HILL 4. geriausia dalis serijoje po SH2. THE EVIL WITHIN. pirma dalis daug geriau nei antra. HORIZON ZERO DAWN. visiškai nieko ypatingo. tik priešai ten ir tebuvo man įdomūs. RESIDENT EVIL 7. pasirodė kaip spin-offas. kažkoks keistas eksperimentas ir per trumpas. BIOSHOCK: INFINITE. lygiai toks pat awesome, kaip ir kitos dvi dalys. MASS EFFECT. arba aš ten kažko nesupratau, arba žaidimai tiesiog ne man. patinka žaisti, bet labai jau koridoriniai ir nelabai įdomūs. HITMAN: CONTRACTS. geriausia dalis serijoje.

taip, pasidomėsiu. anksčiau niekad nesu skenavęs nieko, bet šitą užduotį norėsiu atlikti kuo kokybiškiau. kadangi kolekcionuoju skenuotus žurnalus PDF formatu, tai maždaug žinau, kaip turi atrodyti kokybiškas skanas.

nieko nenusimanau apie scanavimą. stengsiuosi geriausia kokybe skenuoti.

55 PC Klubai ir dar daugiau game.EXE. Tai kažkur virš 100 žurnalų. užtruksiu keletą savaičių manau

kaip ten sako... daug geriau padaryt pačiam, nei laukt kol padarytas kažkas kitas. taigi, nesunkiai suradau žmogų, kuris turi visus PC KLUBAS bei game.EXE žurnalus ir jis sutiko man juos duoti skenavimui. belieka sulaukti karantino pabaigos ir pradėti darbuotis. nesu niekad anksčiau skenavęs, bet tikiuosi, kad nesunku ten. vietinėje miesto bibliotekoje tikiuosi rasti scanerį. tikėkites maždaug gegužės mėnesį (kai baigsis karantinai visi). tik nesu tikras ar jie bus publikuoti šiame portale prie failų ar kur nors kitur (dėl to dar nėra nutarta, bet pasiekiama bus kiekvienam). pats negaliu sulaukti.,. mūsų Tautosaka bus tinkamai archyvuota!!

jei man pavyks gauti scanų, pasidalinsiu viešai, arba gal per stebuklą atsiras savanoris koks nors. reikia reikia PC Klubo. VA PlayStation seniausiai yra, o Klubo ne, tad liūdna. kaip jau rašiau domina ir fiziniai, bet geriau būtų scanai, nes nėra jiems vietos pas mane daug, nors priglausčiau kur nors. dabar vienam žmogui parašiau, kuris turi juos visus, gal atsakys.

Sveiki, prikelsiu temą. gal visgi atsiras koks nors entuziastas, kuris turi PC KLUBAS žurnalų ir nepatingės atskenuot? simboliškai galėčiau už vieną žurnalą po eurą pervest, kai algą gausiu, daugiau nelabai galiu pasiūlyti because esu varguolis :D. bet jei turite tarkim 20 žurnalų, tai atskenavę gautumėt iš manęs 20 eurų, kas vistiek pinigai. tai va, lauksiu entuziasto. P.S.: Domina visi PC KLUBAS žurnalų scanai arba fizinės kopijos paštu. ypač domina senieji, 2003 metų PC KLUBAS žurnalų scanai. P.S. 2: PC KLUBAS nėra PC GAMER, tad PC GAMER prašau nesiūlyti, ačiū.

pralinksmino vienas komentaras youtube: "I think it is a great game, I'll give it a solid 5 out of 10." :))

pats žaisti neskubėsiu..

patikėk, jei visi Impalerio planai pasiseks ir išsipildys, bus kai kas DAR kiečiau už dark theme

Nematau tame jokio skirtumo. Impaleri, ieškai blusų, kur nereik.

tai čia tik spin-off'as. tiesą sakant, manęs visiškai jis nedomina. o RE serija tikrai nemirė. CAPCOM jums ne konamiai, kad galutinai numardintų savo serijas. tokių spin-off'ų kaip šis RE serija jau yra turėjusi ir ne vieną, tad nezyzkit, kad čia jau galas serijai... dabar RE kaip tik pačiame ŽYDėjime, sakyčiau

opa, dėkui už info!

šiaip iš tų pirmų minučių tai gana nykokai atrodo. o bėgiojimo animacija ne kažką irgi... visai laukiu apžvalgų, tik aišku ne iš IGN

The First 17 Minutes of GreedFall Gameplay in 4K https://www.youtube.com/watch?v=eZoqEpRRPtM

veidrodžiuose matysi, jei tokie bus

kaip ir sakiau, tai labai mažos studijos žaidimas. šiaip, bijau, kad jame per daug vaikščiojimo bus. bet pati idėja geimo gera. ką daryti, kai nesugalvoji nieko originalaus? sujungti kelias vogtas idėjas į vieną samplaiką. čia veikėjai atrodo, lyg ir Assassin's Creed, kovos ir monstrai kaip iš Witcherio. prisiminkim savo laiku gana stipriai nuskambėjusį F.E.A.R., kuris irgi nieko naujo nepasiūlė, tik apjungė specialiųjų būrių misijų estetiką su jhorror elementais.

Aidinčių valkirijų balsaiPO VIDURNAKČIO, NAUJOJO PROSPEKTO LINK. PROLOGAS. https://www.rasyk.lt/kuriniai/244008.html Istorijos tęsinys antrąjame Pixelio Gadynės žurnalo numeryje

7:38 ryto. kas paskatino tokiu nepatogiu laiku mane čia postint... Mieli skaitytojai, Turime jums didelių ir labai svarbių naujienų. Antrasis Pixelio Gadynės žurnalas... BUS! Ir bus daug geresnis, profesionalesnis ir kokybiškesnis nei pirmasis. Keletas faktų: 1. Pagaliau turime profesionalų maketuotoją-dizainerį. Pirmasis Pixelio Gadynės žurnalas buvo maketuojamas visiško estetinio iliterato, t.y. manęs. Antrasis atrodys kietai, pažadu. 2. Kaip tik dabar renku rašytojų komandą. Faktas, kad bus bent keli PROFESIONALŪS rašytojai, kuriems rašymas yra gyvenimo būdas. Tai žmonės labai daug metų besidomintys žaidimais ar fantastika bei gebantys apie tai įdomiai bei kokybiškai rašyti. Labai džiaugiuosi dėl to. 3. Žurnalas greičiausiai bus... popierinis . Planuoju atidaryti patreon paskyrą ir paprašyti jūsų bent minimalios paramos, kad tai įvyktų. Leidyklose spausdinimas iki 85psl. yra pigesnis, nei didesnio dydžio, nes didesnius leidinius klijuoja, o tai kainuoja daugiau. Šiai dienai optimaliausias ir blaiviausias variantas atrodo žurnalas su 85psl. Tai būtų 15 puslapių daugiau nei pirmoji Gadynė, kas yra neblogai. 4. Žurnalas bet kokiu atveju, net jei kiltų karas, pasirodys šiais metais. Planuojama rudenį. Jei jums įdomi ši idėja, būtinai pasidalinkite su savo draugais bei giminėm, o jei mėgstate rašyti, lauksime jūsų žinutės. Iki greito! Dar vienas skaitytojas parašė į naująją mūsų rubriką "Gerbiama Redakcija". Šį kartą apie anime TOKYO GHOUL. Gero skaitymo! Tokyo Ghoul arba Kiek tave reikia pyzdinti, kad tu pagaliau suprastum?.. Geriau būti nuskriaustam nei skriausti kitus – taip mėgo sakyti pagrindinio herojaus Kaneki nevykėlė motina, kuri ne tik viena augino savo vienturtį sūnų, bet dar ir pastoviai „gelbėdavo“ savo vyresnę sesę, nes ji visada atseit turėjo finansinių problemų. Stokodamas dėmesio berniukas užsidarydavo savo mirusio tėvo darbo kambaryje ir skaitydavo jo paliktas knygas, o norėdamas motinos dėmesio gaudavo lupti už nieką. Kiekvienam nors truputį išmanančiam psichologija aišku, kad klaidingas mastymas priveda prie tokių pasekmių – nuo persidirbimo kilęs nuovargio pyktis yra išliejamas ant nekaltų ir silpnesnių. Savaime suprantama, kad toks darbas be poilsio ir emocinis stresas galėjo privesti tik prie vieno dalyko, prie kurio ir privedė – Kanekio motina užsilenkė, kai jam buvo vos 10. Kam teko gyvenime matyti tokio tipo žmonių, visi pritars, kad ankščiau ar vėliau viskas užsibaigia jeigu ne mirtimi tai LAAABAI prastos kokybės gyvenimu sau ir savo artimiesiems, šiuo atveju mažas berniukas liko be paskutinio artimo žmogaus apart savo vienintelio draugo Hide. O tai debilė! Bandė visiems būti gera, bet galų gale labiausiai įskaudino savo sūnų, ir kas galėtų pagalvoti, kad taip galėjo nutikti... Augdamas mūsų herojus išlaikė tris dalykus – savo motinos gyvenimo filosofiją, meilę skaitymui ir Hide. Tačiau viskas pasikeitė, kai jo mėgstamiausioje kavinėje jis sutiko Rizę, nuo kurios negalėdavo atitraukti akių, bet užkalbinti neužteko kiaušų – nėra ko tikėtis, kai augai su tokia motina. Bet vieną dieną jie vis gi nuėjo į pasimatymą, tačiau viskas baigėsi labai blogai, nors aš pasakyčiau, kad labai, net labai gerai. Tik naivuolis Kanekis galėjo tikėtis, jog toks pilkas knygų žiurkėnas galėtų patraukti gražios merginos akį, nes savaime aišku, kad jai iš jo kažko reikėjo, o jai reikėjo jo mėsos. Rizė buvo žmogėdra – pats pavojingiausias plėšrūnas Tokyo Ghoul visatoje. Jinai įmanipuliavo Kanekį palydėti ją namo pro pavojingą rajoną, kuriame nieks nepastebėtų, kaip ji jį nužudo ir suryja. Tačiau laimingo neatsitiktinumo dėka ant jos užkrito plieno gabalas, o jos organai buvo transplantuoti į Kanekio kūną, nes operuojantis chirurgas buvo pasiryžęs prisiimti atsakomybę, kadangi „labai norėjo išgelbėti vaikiną“. Na, turbūt net nematę anime supras kas nutiko toliau, transplantuoti organai patį Kanekį pavertė į žmogėdrą. Ir aš čia nerašysiu apie jo verkšlenimus, kai jis bandė nevalgyti žmogienos, nes norėjo išlikti žmogumi, šią temą palikime kitam kartui. Visiškai sugijęs Kanekis įgavo tiesiogine to žodžio prasme žudančių savybių ir susirado naujų draugų, kurie taip pat buvo žmogėdros, bet tie gerieji žmogėdros – kaip Šūdlėlydyje Kalenų šeima mito tik gyvūnų krauju, taip naujieji Kanekio draugai mito tik tų mėsa, kurie mirė arba žuvo ne žmogėdrų dėka. Nepaisant to, kad Kanekį gerai supyzdino jo simpatija, po ko biologine prasme jis tapo tokiu, kad galingas tai per silpnas žodis, jis vis tiek išliko silpnas ir dėl savo silpnumo vos neprarado Hide, laimei vaikino kūno kontrolę perėmė Rizė ir įniršis. Dėl Rizės, aš nepamenu ar tai iš tikrųjų, ar čia jo psichologiniai zajobai, nes tiek gyvenimo bei žmogėdrų pyzdinamas Kanekis tapo truputį jobnutu ir jo viduje kažkas pradėjo busti, todėl keista, kad nei vienoje kovoje Kanekis nepanaudojo nei vieno iš savo motinos išmokto bitch slap’o. Gerai, geriausio draugo vos neužmušė, gal jau užtenka, gal jau pats laikas ne tik treniruotis, bet ir pakeisti savo debilišką mąstymą? Baikit, nemanau. Po to dėl savo naivumo jis vos nebuvo suvalgytas žmogėdros kanibalo, bet visą jo apgailėtiną asmenybę karūnavo scena, kurioje jis stipriai laikė užčiauptą mažos mergaitės burną, kad ji neišleistų nei garso, ir tyliai su ašaromis akyse jie stebėjo, kaip pareigūnai žudė jos motiną. Na, kaip manote, ar jau užteko? Pff, aišku, kad ne. Iš karto po įvykio Kanekio draugė Touka nepaklauso kitų žmogėdrų ir surezga keršto planą prieš mergaitės motiną nužudžiusį pareigūną, tačiau Kanekis vėl atsisako pilnai dalyvauti, t. y. padėti nužudyti tą pareigūną, bet prižada, kad padės kuo tik galės - išskyrus žudymą, vis šis tas, pagaliau po tiek traumų jam kažkas daėjo, nors ir nedaug. Paskutinis lašas, kurio dėka berniukas virto vyru buvo tas, kad nuo Rizės organų Kanekis įgavo ir jos specifinį kvapą, kuris priviliojo nesveikai stiprų, bet tiek pat per galvą daužtą žmogėdrą Yamori. Na ir galų gale, po diena iš dienos kankinimų, laužomų kaulų, pirštų kirpimo, nuodingo šimtakojo sukišimo į ausį bei supratimo, jog jeigu jis nieko nepadarys, toks pats likimas laukia ir jo naujųjų draugų, tada jis išvydo Rizės viziją, kuri jam išaiškino, kokia jo motina yra dūchė, kuri painiojo silpnumą su gerumu, dėl kurio nukentėjo jos artimieji (gaila, kad jis negyveno Lietuvoje, jam čia greitai būtų paaiškinę, kad - arba dūchini tu, arba dūchina tave). Kanekis susitaikė su tuo, kad yra žmogėdra ir suprato, kad tai ne jis neteisus, o pasaulis neteisingas - Machigatte iru no wa boku janai, machigatte iru no wa kono sekai da! Per likusius sezonus Kanekis išlaikė savo naivumą ir truputį motinos filosofijos, kas jam irgi neapsiėjo be kainos, tačiau jo kietoji pusė visada gelbėjo tiek jo, tiek jo draugų šiknas. Taigi, skaitytojau, o kiek tave reikia pyzdinti, kad pagaliau suprastum? Kuroko

Naujas PG skyrelis "Gerbiama Redakcija" ir pirmasis įrašas nuo mūsų nuolankaus skaitytojo Sauliaus. Žaidimai mano mėgstamas laisvalaikio praleidimo būdas. Kartais liūdna kai šis jau kultūrinę bei meninę formą įgavęs fenomenas tampa atpirkimo ožiu, neva dėl jų pasaulyje žmonių protuose gimsta blogų idėjų. Kompiuteriniai žaidimai mano akyse, tai dažniausiai teigiamą įtaką konstruojantis reikalas. Su saiku kaip ir kiekvienas smagus užsiėmimas, tai teikia geras emocijas, dozę, kad ir kaip tai dviprasmiškai skambėtu laimės ir galų gale šio savęs pristatymo bei prologo finiše galiu pasakyti, jog žaidimai tinkamai suvartoti yra prasmingas laiko praleidimas ir tikrai nereik pasitart su gydytoju ar vaistininku. Taigi galimybė įsikūnyti į mėgstamo herojo ar kartais antiherojaus kailį kolekcionuojant sukilusias emocijas buvo ir, manau toliau bus mano hobis. Puikiai parašytos istorijos, papildomos anglų kalbos pamokos( ačiū subtitrams, kurių dėka išmokau daugiau nei mokyklos laikais) ,o kas svarbiausia žaidimas leidžia pačiam būti veiksmo ar net istorijos vingių dalimi. Tokie žaidimai kaip heavy rain ar dishonored tarsi atriša mums rankas. Nežinau ar tai ką parašysiu galima butų pavadinti apžvalga, tai greičiau bus mano emocijų, nostalgijos bei minčiu bežaidus šią seriją visuma. Dar būdamas paauglys neturėjau nuosavo kompiuterio, tėvai reikalus tvarkė be jo ir senelis negalintis be sporto naujienų su savo senovinę išmaniąją dėže buvo vienintelis mano kelias į žaidimų pasaulį. Buvau žaidęs ne vieną gerą segos ar ziliton žaidimą, bet personalinių žaidimų karalystė buvo dar nematytas kraštas. Greitai palikęs Miniclip flash žaidimukų labirintą užsinorėjau atrast kažką naujo. Neskaičiau apžvalgų bei pasirinkau aklą būdą žaidimo išsirinkimui. Nuvykau į artimiausią žaidimų parduotuvę Kaune ir bevėpsant po lentynas pradėjau paieškas. Lentynos apačioje įsitaisęs žaidimas su pablyškusiu plikiu ant viršelio tapo ne tik pirmuoju mano žaidimu, bet ir iki šiol nepralenkiamu asmeninėje įskaitoje. ‌Hitman seriją pradėjau nuo 2 dalies, ironiška, kad pirmąjį debiutinį pradėjau tik dabar. 2 dalis mano akimis buvo gerokai pažangesnis bei gilesnis nei pirmtakas. Tikrai didelį vaidmenį mano susigyvenimo su šiuo šaltakrauju žudiku turėjo asmeniniai aspektai. Puikus pavyzdys mano tikėjimas, medžiotojas tėtis bei noras keliauti bei patirtys užsienyje. Nepamenu ar jau buvau apkeliavęs daug europos, ką esu padaręs šiandien, bet profesionalaus, įvairius ginklus įvaldžiusio agento kelionė po pasaulį gelbstint draugą kunigą paliko manyje pėdsaką. Dabar hitmanas mano akyse pasikeitęs, jo priešistorė pavaizduota naujame 2016 ir 2018 metų dalyse vis dar kokybiška, ką bekalbėti apie vis dar tą patį genialaus balso savininką David Bateson. Tačiau jame bent kolkas pasigedau gylio istorijoje bei muzikos, kuri be Jesper Kyd prisilietimo greičiausiai niekada nebus tokia. Bet pats žaidimo mechanikos ir laisvės pojūtis nurauna stogą. Tai tikrai galingas įvairių galimybių bei metodų užtaisas. Hitmanas pakeitė kryptį, bet išliko vis dar toks pats aštrus. Dabar internete šmėščioja hitmano vardą mano rimtose akyse gadinantys video, iššūkiai, kuriuose visame lygyje įvairiai išžudomi visi. Galima tai padaryti, bet civilių naikinimas ar rembo stilius tokiame žaidime manęs niekada nedomino. Agentas 47 mano akyse toks, kuris yra įkalintas savo instinktuose bei praeity, jis nuo pradžių iki galo darė ką mokėjo geriausiai, atiminėjo gyvybes. Tačiau ar tai žaidimas, kuriame siūloma tapt skerdiku? Nesutinku. Hitmano aukos pasaulio kenkėjai, reiktu priminimo, kada 47 tasis atėmė nekaltą sielą. Pagal jo planą jo taikiniai buvo pasaulinio lygio nusikaltėliai, grobikai, teroristai arba korumpuoti šmikiai. Žaidimas visų pirma kviečia atsidurt preciziško, nepastebimo, blogio sanitaro vaidmenyje. 2 dalis parodė, kad net užkietėjusio žmogžudžio klono širdyje skrajoja noras būt kitokiu, saugoti bei ginti. Tačiau noras padėti ir gelbėti nori, nenori prisikviečia jo viduje tūnantį naikintoją. Bus tikrai šauni akimirka kai vėl pereisiu šį šedevrą, būdamas paauglys tenkinausi rusiška versija. Labiausiai įsimintina misija greičiausiai buvo, kai klimpdamas per sniegą Japonijoje, skambant didingai melodijai artėjau prie taikinio tvirtovės. Šaltis ar snaiperiai bei sargybiniai-nindzės išsidėstę teritorijoje, buvo tikrai karšta, o buvo snieguota žiema. Trečia dalis man atrodė iš vienos pusės, net gana vykęs siaubo žaidimas. Kraupūs į prisiminimus ivynioti agento nuotykiai parodė, jog taikli kulka gal užbaigti, net legendos dienas. Nesu matęs geresnio pavyzdžio,kai viskas rutuliojas prisiminimų sūkury. Ar tai nostalgija ar ten buvo tikrai kietai? Greičiausiai ir tas ir tas. Nemažai misijų buvo paimta iš pirmos dalies, tačiau tai suteikė nors ir nesu perėjęs pirmos dalies, įtikinamą prisiminimo jausmą. Tai iš dalies ne tik hitmano prisiminimai, bet ir žaidėjų. Bet netrūko ir naujų lokacijų, jei neklystų Rumunijoje esanti skerdykla brūkšnelis naktinis klubas buvo super. Ir pavalgai ir pašoki, ko daugiau reikia, ironiška, kad taikinys tą kartą buvo tokio svorio, kad šokt nesugebėjo. 4 dalis vienokia ar kitokia prasme matyt geriausiai žinomas ir labiausiai pamiltas frančizės žaidimas. Šis dviprasmiškas protagonistas gauną naują kontraktą, kuriame tenka pabuvoti, net sau skirtam karste bei pajusti išdavystės ir sunkaus žudiko darbo naštą. Visi žaidimai iki šio žybėjo muzikine prasme dėl genialaus Jesper Kyd kompozicijų, bet šioje dalyje muzika tarytum suauga su kiekvienu žaidimo momentu bei detale. Ji verčia pagaugais eit odą. Šios dalies muzikos takelis neretai vėl ir vėl perklausomas. Tai buvo neregėtai stipru ir liūdna, nes tai tapo ir atsisveikinimu. Šioje dalyje buvo kaip niekada jaučiamas kelių misijai įvykdyti būdų ivairumas. Kai sukeli neva nelaimingą atsitiktinumą ir laikraštyje paskaitai apie tragediją, kuri buvo netikėta belieka tik nusišypsojus pasitikrint ar nepradėjai iš to džiaugsmo plikt. Nemėgstu operų ar operečių, bet šiame žaidime buvo nepamirštamas spektaklis. Galima pasijust buvo ir žiūrovu ir prodiuseriu, kad nori ir aktorium, kas žaidė supras. Tačiau galbūt daugelio nuostabai geriausiu šios serijos žaidimu laikau būtent 5 dalį. Absolution. Man tai absoliutus šedevras. Brandusis medžiotojas tampa grobiu. Jį gaudo kas netingi ir jis viso šito chaoso metu parodo geriausias savo žmogiškumo savybęs. Tai vos ne asmeninio atpirkimo verta kelionė. Šį kartą agentas neriasi iš kailio ir dėl savęs ir dėl jo dalimi tapusios kolegės ir dėl jo praeities nevertos mergaitės. Man kaip tikinčiam tikrai patiko persirengt kunigu bei biblija suknezint pagrobėjo kaukolę. Taip tikrai taip, žaidimas kupinas atpildo, keršto bei bausmės motyvų.Tai kitokia patirtis, niekas ant lėkštutės tikslių nuorodų ir atlygio nepateiks. Labai patiko matyti kaip pagrindinis veikėjas naudojas savo patirtim, ryšiais bei gudrumu. Žaidimas turi holivudo filmo vertą siužetą. Bene labiausiai įstrigusi misija buvo amerikos miestelio chuliganų gaudynės. Pasirodo, tam kuris neturi plaukų neproblema suprast kirpyklos klientų įnorius. Pabaigai dešimt balų, o tolimesni 47 jo nuotykiai kaip supratau naujų dalių dėka turi būti bent kuriam laikui pamiršti. Man tai geriausias žaidimas. Tai 20 metus besitęsianti serija. Serijos kūrėjus tenkino reitingai, bet pardavimai nebuvo visad sekmingi. Tad paplokim kantriems ir atsidavusiems kūrėjams. Jų dėka išvydom šį nuotykį, kuris buvo varomas musų smegenų judėjimu. Jas šį žaidimą žaidžiant pasukti tikrai reikia. Taigi su jumis buvo agen... Tai yra žaidėjas Saulius Staliūnas.

Systen Shock 2. labai sudėtingas žaidimas. archainės mechanikos. bent jau soundtrackas labai patinka ir atmosfera gera. įdomu, kiek toli sugebėsiu nueiti. pradžia sunki...

Mieli skaitytojai, turbūt puikiai suprantate, kaip yra sudėtinga vienam žmogui "išlaikyti" tokį projektą, kaip Pixelio Gadynė. galbūt tarp jūsų yra žmogus, kuris domisi skaitmeniniais menais ir galėtų bei norėtų prisijungti prie... manęs. Būtų malonu, jei tas žmogus galėtų parašyti 1/2 kokybiškus tekstus per savaitę apie bet ką, kas susiję su šio blogo temomis. Viską nutarsime ir nuspręsime. Tiesa, tai yra tik idėjinis, neapmokamas dabar, tačiau jei pavarysi kietai, tavo tekstus išspausdins žurnalas "Baltas Kambarys". Jei tai tu, parašyk. Edvardas Vyšniauskas AKA Valtel.

#anime RahXephon – Neįvertintas smaragdas / Kiekviena karta turi savo EVA Tolimi 2002-ieji. Pergalingi 2002-ieji! Pramogų industrija dūsta nuo naujos ir didžiausios žaidimų konsolių eros bangos per visą istoriją. Tik visai neseniai pasaulį sudrebino vienas didžiausių terorizmo aktų... irgi per visą istoriją. Iš tolimosios Japonijos konvėjeriu plūsta psichiką ardantys mult-filmai. Ir štai pasirodo RahXephon. Pasirodo ir dingsta velniop užmarštin. O gaila... Kodėl gaila? Užtektų pasakyti, kad tai labai geras serialas ir to pakaktų, tačiau jaučiu pareigą saikingai išsiplėsti. Visi yra matę Evangelioną. Visi žino, kiek įvairiausių šio didingiausio anime klonų per šitiekos metų prigimdyta ir kad nors pusė gerų... Tai va, ponios ir poniai, RahXephon yra TAS geriausias EVA klonas, kokį man tekę matyti. Serialo istorijos ginkdie nesiimsiu pasakoti ar tuo labiau analizuoti, nes tai totalus EVA ripoff‘as. Bet ne tame esmė. RahXephon papraščiausiai trykšta ta 21-ojo amžiaus aušros nuotaika. Atmosferiškai jis man labai primena tokius žaidimus, kaip Metal Gear Solid 2: Sons of Liberty arba Killer7. Tai yra užpatentuotas TO laikotarpio produktas ir ne kitaip. Dar Rexefone man labai patinka mechų dizainai ir jų operinis „Ooo...“. O visai galvą apverčiantis čia simbolizmas. Kaip ir EVA, čia istorija pasakojama simboliais. Mėlynas kraujas, Tokijas užsisklendęs Jupiterio skraiste, išorinis pasaulis juda tris kartus greičiau nei Japonijos sostinė. Žemę puola ateiviai. Visa tai rodoma fone skambant ramiai ambient arba džiazo muzikai. Ar jaučiate pelenų tvaiką, Freemanai? Tai nėra realistinis (apie keletą tokių būtinai papasakosiu ateityje, žr. „Gasaraki“ ir „Blue Gender“) ar militaristinis mecha. Taip pat, tai nėra over the top. Ne, tai ne Gurren Lagann‘as. „RehXephon“ tiesiog atkartoja EVA idėjas ir pateikia jas kitokioje šviesoje. Simbolistiniai robotai kapoja simbolistiniams ateiviams galvas. Čia net ir laiko sąvoka turi ryškią simboliką. Galiausiai, „RahXephon“ tai lyg „Path of Exile“ „Diablo“ fanams. Tai dovana tiems, kam EVOS per mažai. Ir, turiu pastebėti, labai kokybiška ir smagi pramoga. Vietos čia atsiranda netgi ecchi elementams. Visi veikėjai – tai žmonės. Jaučiantys, išgyvenantys, pajuokaujantys. Tiesiog – tikri ir gyvenantys žmonės. Ir, nors man ašara nei karto neištryško (kitaip nei per dabartinių paauglių EVĄ), dėl veikėjų tikrai išgyvenau ir jaudinausi. Labai keista, kad apie „RahXephon“ niekas niekur nešneka. Netgi visagalis youtube‘as pristinga gilesnių šio anime apžvalgų ar analizių. O jų šiam anime galima būtų prikurti nemažai. Jei prijaučiate mechai ir džiaugiatės dėl simbolizmo, o EVA laikote savo bastiono viršuje, griebkite „RahXephon“!