Impaler

Ne, su mūsų Sabu čia – nieko bendro. Tiesiog tokį slapyvardį (Sabu) pasirinkęs LulzSec grupuotės idėjinis vadas. Programišių grupuotė Lulz Security (sutrumpintai – LulzSec) pasaulyje žaibiškai išgarsėjo pirmosiomis gegužės dienomis, kai įsilaužė į korporacijos Sony duomenų bazes. Vėliau sekė virtinė kitų ne mažiau skandalingų išpuolių. Apie LulzSec portalui Newscientist pasakoja vienas iš buvusios LulzSec lyderių, kurio pseudonimas Sabu. Pavadinimas LulzSec kildinamas iš iškraipytos trumpinio LOL versijos, dažnai reiškiančios juokimąsi iš pokšto aukos. Per 50 gyvavimo dienų (neseniai grupuotė paskelbė apie išsiskirstymą), įsilaužėliai liūdnai pagarsėjo savotišku humoro, patyčių ir beprecedenčių skaitmeninių išpuolių bei duomenų vagysčių deriniu. Iki šiol nebuvo aišku, ar grupuotė buvo savarankiškas darinys, ar ištisos internetinės subkultūros ir skaitmeninio aktyvizmo judėjimo, pavadinimu Anonymous, padalinys. Kas yra Sabu? Esu žmogus, kuris tiki žmogaus teisėmis ir išnaudojimo bei korupcijos paviešinimo veiksmingumu. Man labiausiai rūpi žmonės ir juos supančios aplinkybės. Man rūpi politika, ir aš iš visų jėgų mėginu išlikti dabartinių įvykių sūkuryje. Esi tapatinamas su įvairiausiais personažais, pradedant herojais, baigiant beviltiškiausiais niekšais. Kaip pats save apibūdintumei? Man sunku save įsivaizduoti bet kuriame iš man primetamų vaidmenų. Nesistengiu tapti kankiniu. Nes joks herojus su gobtuvu, ir joks superniekšas, kaišiojantis pagalius į gerų vaikinų ratus. Aš tiesiog darau tai, ką išmanau, ir tai yra priešinga prievartai. Kaip tu prisimeni savo pirmąjį (h)aktyvizmo kartą? Į visa tai įsitraukiau maždaug prieš 11 metų, kai JAV karinės pajėgos Puerto Rikui priklausančią Vjekeso salą (Vieques Island) naudojo kaip bombardavimo pratybų poligoną. Tuomet vyko daugybė protestų, ir aš įsitraukiau į įvykių sūkurį, padėdamas Puerto Riko vyriausybei ardyti amerikiečių komunikacijas. Nieko panašaus toje saloje nėra vykę, tad žmonės nesitikėjo, jog viskas pasuks tokia linkme. Galiausiai JAV pajėgos iš Vjekeso išsinešdino. Kaip susidėjai su Anonymous? Kai išgirdau, kas nutiko Džulijanui Asanžui (Julian Assange) – apie jo areštavimą ir taip toliau – supratau, kad tai – visiškas absurdas. Tuomet ir įsitraukiau į Anonymous. Kuri iš operacijų, kuriose dalyvavai, tau yra suteikusi daugiausiai įkvėpimo ir kodėl? Šių metų pradžioje Tunise susiklostė nepaprastoji padėtis. Vyriausybė blokavo prieigas prie visų antivyriausybinę informaciją viešinusių tinklalapių, įskaitant Tunileaks (tunisietiška Wikileaks versija) ir daugybę kitų naujų tinklalapių. Į mus kreipėsi tunisiečiai ir papasakojo apie savo troškimą sukilti. Sugriauti Tuniso vyriausybę! – skandavo jie. Ir mes tai padarėme. Įsibrovėme į ministro pirmininko tinklalapį ir jį sudarkėme. Kai Tunisas atkirto savąjį internetą nuo likusio pasaulio, tunisiečiai prie pasaulinio tinklo prisijungdavo per dial-up prieigą ir tiesiogiai sudarydavo mums sąlygas naudotis jų prisijungimais kaip tuneliais į ministro pirmininko tinklalapį pakartotiniams išpuoliams. Tai buvo įspūdingiausias dalykas, kokį man tik yra tekę matyti: revoliucija, vykstanti ir tikrovėje, ir virtualioje erdvėje. Ir būtent tuomet aš pirmą sykį įsitikinau, jog tai, kuo užsiima Anonymous, yra tikra ir veiksminga. Ką norėtum pasakyti žmonėms, manantiems, jog tu ir kiti Antisec/Anonymous/LulzSec nariai yra paprasčiausi neregėtų nuostolių žmonėms be jokios apčiuopiamos priežasties pridirbę nesantaikos kurstytojai? Gal jūs norėtumėt, jog milijonus jūsų elektroninių laiškų, slaptažodžių, dokumentų (su asmenine informacija) ir kreditinių kortelių duomenų būtų paviešinta nedorų asmenine informacija prekiaujančių pirklių? O gal geriau tegul kas nors parodo jums skylę saugumo sistemje, sakydamas, jog jūsų asmeniniais duomenimis galėjo būti naudojamasi, ir jau pats laikas pasikeisti slaptažodžius? Esu įsitikinęs, jog dėl Sony ir kitų atskleidimo mes esame laikomi blogiu. Tačiau, galų gale, mes išjudinome juos susiimti ir įdėti pastangų atnaujinant savo saugumo sistemas. O kaip vertintum kai kuriuos išpuolius, kurie buvo atlikti šiaip sau, siekiant tiesiog pasismaginti? Taip, kai kurios LulzSec atakos buvo surengtos tiesiog pramogai (angl. – done for the lulz). Tačiau tai mus šio to pamokė. O šiaip per tas penkiasdešimt dienų pasimatė, kaip neteisingai didelės ir mažos bendrovės disponuoja turimais duomenimis. Visi turėjo progos įsitikinti, kokia pažeidžiama yra JAV federalinės žinybos saugumo sistema – į ją be vargo galėjo įsibrauti kitų valstybių specialistai. Pamatėme, kaip JAV vyriausybės struktūros disponuoja svarbiais elektroniniais laiškais ir pačios ignoruoja FTB rekomendacijas dėl slaptažodžių naudojimo. Public Broadcasting Service atveju, visi galėjo įsitikinti, kaip neapsaugota gali būti žiniasklaidos priemonė nuo rašinių klastojimo. O mūsų išpuolis prieš Frontilne (grupuotė įsilaužė į PBS Frontline televizijos tinklalapį dėl to, jog, grupuotės nuomone, šis TV kanalas neteisingai traktavo Wikileaks) buvo grynai politinis. Tačiau juo pademonstravome, kas gali nutikti, jei kokia nors organizacija nulaužtų penkiasdešimt stambiausių žiniasklaidos priemonių tinklalapių. Tokie įvykiai sukeltų rimtą sumaištį. Turiu omenyje, galimus biržų krachus ar žalingų gandų paskleidimą. Viskas, ką mes darėme, turėjo ir antrąją pusę – pamokas, o ne vien tik pasismaginimo elementus. Kada suvokėte, jog peržengėte ribą, kai kelio atgal nebėra? Kad kelio atgal nebėra aš supratau tuomet, kai įsisąmoninau, kad galiu daryti pokyčius. Man tai buvo operacija Tunise. Po to – išpuolis prieš HBGary (saugumo bendrovė, kurią atakavo LulzSec). Dabar Antisec yra tapęs didžiausiu judėjimu per pastaruosius metus, kuris per Anonymous ir kitas grupes vienija visus programišius ir laisvuosius mąstytojus. Mums kelio atgal nėra. Kaip apibūdintum Antisec misiją? Išviešinti korupciją. Išviešinti cenzūrą. Išviešinti prievartą. Padėti mūsų broliams ir seserims kovojant savo šalyse. Kaip tik dabar ruošiamės padėti Brazilijai, kur yra nemažai interneto/informacijos cenzūros apraiškų. Taip pat išviešinti per daug į savo gniaužtus sutelkusias tarptautines bendroves, kurios disponuoja per didelėmis galiomis, tačiau neskiria laiko slaptažodžių ir kreditinių sąskaitų saugumui. Galiausiai, diskusija ir švietimas. Mes nesiruošiam tingiai kėpsoti ir nė piršto nepajudindami žiūrėti, kaip traiškomos mūsų teisės. Laikas sukilti. Ir kaip gi turėtų atrodyti Antisec pergalė? Nėra jokios pergalės. Yra tik pokyčiai ir švietimas. LulzSec ir Anonymous populiarumas ne vieną įkvėpė žengti jūsų pramintu taku. Ką patartumėte taip apsisprendusiesiems? Tie, kurie kovoja kartu su manimi, nebūtinai turi būti programišiai. Jie gali būti korespondentai, aktoriai, vieši asmenys. Šis judėjimas vienija visus, nusiteikusius prieš korupciją. Tačiau aš neprašau visų rizikuoti taip, kaip rizikuoju aš. Nenorėčiau, kad kas nors imtų sekti konkrečiai mano pėdomis. Ar baiminiesi, jog tave sugaus? Baimės mano širdyje nėra. Man kelio atgal seniai nebėra. Aš tik tikiuosi, jei būsiu sustabdytas, judėjimas gyvuos toliau bei judės teisinga kryptimi ir be manęs.

Per mažiau nei du mėnesius virtinę įsilaužimų ir atakų surengusi programišių grupuotė „Lulz Security“ (arba „LulzSec“) paskelbė nutraukianti veiklą. Tačiau ši žinia netikėta atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų jie turėjo daugybę priežasčių išsiskirstyti. „LulzSec“ veiksmai primena šou verslą: staiga išpopuliarėjusi grupė pamato, kad kilti nebėra kur, todėl būdama dėmesio centre atsisveikina. Su trenksmu. Kartu su paskutiniu grupuotės pareiškimu buvo išplatinta „torrent“ byla su vidine kompanijų AOL ir AT&T informacija bei, kaip teigiama, FTB dokumentais. O visa tai dar „pagardinta“ kompiuteriniu virusu. Tačiau tikrovė yra tokia, kad „LulzSec“ pritrūko taikinių. Tiksliau, sau įkandamų taikinių. Maža grupuotė Iš internete nutekėjusio grupuotės asmeninio susirašinėjimo matyti, kad ji buvo nedidelė – ją sudarė 6–10 žmonių. Ji turėjo du aiškius lyderius, kurie vadovavo veiksmams ir priėmė sprendimus, o likusieji buvo „eiliniai kariai“. Manoma, kad vienas jų – „Sabu“ – yra 30-metis saugumo konsultantas, o likusieji – jaunesni kompiuterių entuziastai. „LulzSec“ dydis ir narių gabumai ribojo grupuotės galimybes. Panašu, kad per mažiau nei du mėnesius ji tiesiog išsisėmė: esminis jos narių tikslas buvo pasilinksminti atliekant įsilaužimus ir tuo išgarsėti, tad pademonstravus sugebėjimus beliko tik atsisveikinti. Be to, dėl atakų prieš žaidimų kompanijas „EVE Online“ ir „Sony“ grupuotė užsitraukė kitų programišių pyktį, kuriems nepatinka, kai iš jų atimamos pramogos. Netekę potencialių taikinių jie galėjo tik pabandyti išsiaiškinti, kas tie „LulzSec“. Tuo metu ši grupuotė „kėlė statymus“ ir atakavo su FTB susijusią kompaniją „Infragard“ (tada du „LulzSec“ nariai pranešė, jog nėra pakankamai drąsūs ir pasitraukia) bei JAV Senatą. Mažai grupuotei tai buvo dideli pasiekimai. Tačiau ką daryti, kai „lengvi taikiniai“ baigiasi? Priešų daugiau, nei draugų Dauguma programišių susikuria taikinių sąrašą ir ilgainiui jį pildo. Rasti naujų taikinių nėra lengva ir tai atima daug laiko. Taigi kuo daugiau narių grupuotėje, kuo daugiau patirties jie turi ir kuo nuosekliau jie planuoja savo atakas, tuo paprasčiau tęsti veiklą. „Iššaudžius“ lengvus taikinius belieka sunkieji. O jeigu jie ne tavo nosiai – palik labiau patyrusiems. Kita problema – tokia veikla pritraukia ne tik žiniasklaidos, visuomenės, bet ir teisėsaugos institucijų bei kitų programišių dėmesį, kurie trūks plyš sieks išsiaiškinti tikrąsias konkurentų tapatybes ir juos demaskuoti. Žodžiu, „LulzSec“ jautė spaudimą pulti sunkesnius taikinius, turėjo daugybę priešų, o draugų ir rėmėjų – ne. Veiklos nutraukimas – tiksliau, veiklos nutraukimas po „LulzSec“ vėliava – buvo paprasčiausias ir saugiausias sprendimas. Taip ir nutiko. Siaučia ne gatvėje, o internete Tačiau tai nesustabdys kitų programišių, nors gali kuriam laikui sumažinti susidomėjimą mažomis grupuotėmis. Bet jų vis vien netrūksta. Ir tikrai atsiras daugiau. Beje, pastebima įdomi tendencija: naujų programišių grupuočių padaugėja artėjant vasarai. Paprastai į jas susiburia mokslo ar studijų metus baigę jaunuoliai, kurie turi kompiuterinių įgūdžių, tačiau stinga veiklos. Tik „niežtinčius nagus“ jie galanda ne gatvėje, o internete. Veikiausia, taip nutiko ir „LulzSec“ atveju. Tokį spėjimą patvirtina faktas, kad Didžiosios Britanijos pareigūnai anksčiau birželį sulaikė vieną šios grupuotės narį, 19-metį Ryaną Cleary. Jam pareikšti kaltinimai dėl nelegalios veiklos internete.

Socialinis tinklas „Facebook“ įdarbino 21 metų programišių George‘ą Hotz'ą, kuris anksčiau „nulaužė“ išmaniojo telefono „iPhone“ ir žaidimų konsolės „PlayStation 3“ apsaugos sistemas. Kiek ilgiau nei mėnesį „Facebook“ programinės įrangos inžinieriumi dirbantis G. Hotz'as socialinį tinklą vadina „išties puikia darboviete“. Tačiau praeities išdaigos jam neduoda ramybės. Neseniai „Sony“ laimėjo prieš jį iškeltą ieškinį, o Kalifornijos teismas nurodė G. Hotz'ui – dar žinomam pravarde „GeoHot“ – niekada neviešinti slaptų „Sony“ kodų, skirtų apsaugoti „PlayStation 3“ konsoles. Jam taip pat teko atiduoti savo kompiuterinę įrangą kompanijai „Sony“. Maža to, „Sony“ paskelbė sieksianti iš G. Hotzo prisiteisti patirtą finansinę žalą. Esą internete jo paskelbti apsaugos kodai, leidžiantys „apeiti“ patikrą nuo klastočių ir „PlayStation 3“ konsole žaisti „piratines“ žaidimų kopijas, turėjo neigiamos įtakos žaidimų pardavimams. Be to, 2008 metais G. Hotzas sugebėjo „nulaužti“ išmaniojo telefono „iPhone“ apsaugos sistemą – jis sugebėjo „atrišti“ aparatą taip, kad jį galėtų naudoti bet kokių operatorių klientai. Savo tinklaraštyje jis paskelbė, kaip tai gali padaryti ir kiti vartotojai.

Nuo tų laikų, kai išnyko populiarumo taip ir nesulaukęs „Sega Dreamcast“ kompiuteris, ištikimiausi „Sega“ gerbėjai su nekantrumu laukė, kas šį kompiuterį pakeistų. Galų gale įmonė pradėjo bandyti naujausią kompiuterinių žaidimų sistemą - „Sega Toylet“. Deja, moterys šia sistema vargu ar sugebės pasinaudoti. „Sega Toylet“ sistema, kurią sudaro virš pisuaro montuojamas skystųjų kristalų ekranas ir pisuare esantis slėgio jutiklis, matuoja jūsų šlapimo srovės spaudimą, ilgį ir pataikymo vietą, o pagal tai nustato jūsų rezultatą žaidime. LCD ekranas su infraraudonųjų spindulių jutikliu nustato kada artinasi žmogus, paruošia sistemą žaidimui ir leidžia vartotojui pasirinkti vieną iš keturių žaidimų. Srovės stiprumą galima išmatuoti žaidime „Grafitti Eraser“, kurio tikslas – šlapimo srove nuplauti grafitti arba žaidime „The Northern Wind, the Sun and Me“, kuriame nuo srovės stiprumo priklauso vėjo, plėšiančio suknelę nuo moters kūno, stiprumas. Sistemos Tokijo baruose ir restoranuose bus diegiamos nuo 2011 metų lapkričio. „Sega Toylet“ sistema kainuos 140 000 jenų (4200 litų), o programinė įranga – 10 000 jenų (300 litų).