Išankstiniai įspūdžiai žaidžiant žaidimą The Last of Us Part II

Kada paskutinį kartą žiūrėjote pro langą į apsiniaukusį dangų, o tada į televizoriaus ekraną ir nejautėte jokio skirtumo? Asmeniškai man tai nutiko šį savaitgalį: už lango lijo ir pilkavo dangus. Pažiūriu į šoną – visiškai toks pats vaizdas televizoriaus ekrane, tik jame ne Vilnius, o Sietlas, bet pila lygiai taip pat monotoniškai ir niūriai. Pagalvojau: jei kas žiūrėtų iš šono, tai tikrai neatskirtų, kur pro langą matoma šiandiena, o kur – kompiuterinis žaidimas. Būtent toks jausmas ir lydėjo visas tas kelias valandas, praleistas su „The Last of Us Part II“. Na, bet apie viską nuo pradžių.

Visų labai ir jau tikrai ilgai laukiamo (pirmoji dalis pasirodė dar 2013 m.) žaidimo „The Last of Us Part II“ leidėjai „Sony“ ne tik suteikė mums išankstinę galimybę peržaisti žaidimą, bet ir su skaitytojais pirmaisiais pasidalinti tuo, ką teko pamatyti praleidus dvi valandas žaidžiant vieną karščiausių šios vasaros žaidimų. Pilną žaidimo apžvalgą taip pat rengiame, ją galėsite paskaityti likus maždaug savaitei iki „The Last of Us Part II“ išleidimo, birželio 12 d., o dabar kviečiame paskaityti, kuo gi šis žaidimas gali nustebinti vos per dvi valandas.

Kas krito į akis pirmiausiai – tai pati žaidimo protagonistė Ellie. Tiksliau, regis jokių ribų neturinčios jos judesių animacijos. Labai keista vis dar žaidžiant su „PlayStation 4“ konsole jausti, kad pradedamas laužyti žaismas, kuris jau seniai įprastas. Paprastai, tai būdinga tik naujos kartos žaidimams, tad ar „The Last of Us Part II“ ambicingai kėsinasi tapti pilnaverčiu „PlayStation 5“ žaidimu vienu skaičiuku senesnėje konsolėje?

Turiu omenyje tai, kad žaidėjo valdoma Ellie, kai, pavyzdžiui, valdymo svirtelę paspaudi atgal, tiesiog atbulom ir bėga, bet ne bukai, o dairydamasi, mikliai ir tiksliai dėliodama kojas. Jei į šoną – visu kūnu pasvyra ir žengia greitesnį ar lėtesnį žingsnį į šoną. Reikalas tame, kad paprastai tokią komandą gavę veikėjai, bet kokiame kitame trečio asmens žaidime valdomas veikėjas imtų nerangiai suktis per savo ašį ar judėtų kaip jam nurodo žaidėjas, bet ne visai natūraliai. Dirbtinai būtų tinkamas žodis. Čia gi Ellie, atrodo, yra tiesiog žmogus mūsų televizorių ekranuose, kuris, galbūt, tiesiog daro tai, ko norime ir mes. Keistas jausmas, bet jis apninka vos pradėjus žaisti „The Last of Us Part II“.

Kai užlipau ant gatvėje stovinčio sunkvežimio apsidairyti, o vėliau norėjau nuo jo nušokti, bet komandą daviau nerangiai, Ellie kojos taip pat kryptelėjo ir ji praktiškai krito, o ekrane matomas vaizdas (ir garsas!) privertė aiktelti, lyg pats būčiau išsinarinęs kulkšnį. Taip, tai TIEK tikroviška. Apskritai, net kai Ellie stovi ir jos visai nevaldai, atrodo, kad ekrane viena animacija keičia kitą – sunku suskaityti, kiek jų iš viso. Ji ir plaukus taisosi, ir vos pastebimai perkėlinėja svorį nuo kojos ant kojos, o kai jau reikia judėti ar kovoti, animacijos apskritai prasiveržia kaip ugnikalnis. Vien kaip tikroviškai ji šokinėja! Na, bet reikia žaisti, būtų kvaila dviejų valandų peržaidimą paversti stovėjimo simuliatoriumi.

Gatvėje ramu, apgriuvęs Sietlas, apsamanoję automobiliai, pliaupia lietus. Visa aplinka gerokai nuniokota... laiko. Samanos, jei duotum daugiau dešimtmečių, atrodo, pasiglemš ne tik automobilius, bet ir pastatus. Žinau, kad Ellie reikia nusigausti iki Sietlo ligoninės. Tai ji ir eina. Tiesiog taip, pėsčiomis. Per Sietlo gatves, pastatus, parką, kurį reikia kirsti. Eina ir tikisi, kad kol tą ligoninę pasieks, per daug nesutems.

Žaisdamas mėgstu išnaršyti visas pakampes, surasti kiekvieną detalę, todėl ir dabar neinu tiesiai, kur pagal žemėlapį turėtų būti ligoninė, bet užsuku į apleistą pastatą. Lifto šachta pakylu į antrą aukštą ir susiduriu su pirma kliūtimi – užrakintomis durimis. Norisi į vidų, nes ten, tikriausiai, amunicija, tabletės, reikalingos norint patobulinti Ellie gebėjimus ar tiesiog įvairus šlamštas ginklų tobulinimui. Ką daryti?

Matau, kad virš išdaužtų langų – pailgi metaliniai strypai, o šalia guli pailgas kabelis nuo kažko, kas dar prieš žaidimo vaizduojamą pandemiją buvo naudinga. Traukiu kabelį, Ellie iškart, mano nuostabai, jį susivynioja ir laiko rankose. Kas toliau? Permetu kabelį per strypą, užsikabina, tada šoku ant jo, įsisiūbuoju ir pro kitą langą patenku į kambarį, kurio durys užrakintos. Jas atidarau, susirenku visus daiktus, o pats patenkintas žengiu toliau.

Kol kas niekas nepuola, įtampėlė auga, o žaidimas pasiūlo dar kelis galvosūkius, kuriems išspręsti reikia loginio mąstymo, bet sprendimai tokie, kurie pagalvojus ateina natūraliai. „Labai tikroviška“, peršasi mintis, ir ji visiškai teisinga. Būtent.

Palaipiojęs keliais žemesniais pastatais (beje, laipiojimas čia taip pat gerokai pagerintas lyginant su pirmąja dalimi, autentiškesnis – ir vėl dėka tuzino nebūtinų, bet kūrėjų apgalvotų animacijų), patenku į pastatą su užsikrėtusiaisiais. Kas žaidė pirmąją žaidimo dalį, žino, kad „The Last of Us“ vaizduoja pasaulį jau po infekcijos, kurią sukėlė grybų sporos, paplitimo ir rodo, kaip žmonės gyvena jau praėjus keliems dešimtmečiams po to.

Taip, tai labai aktualu šiandienai, galbūt net labiau nei norėtųsi. Šiaip ar taip, užsikrėtusiųjų yra daugiau nei vienas tipas – bėgikai, kurie tiesiog aklai bėga į mus ir taip pat aklai puola, klikeriai, kurie nieko nemato, bet girdi, o išgirdę ir mus užpuolę nugali iškart ir t. t. Per šias kelias valandas teko sutikti du pastaruosius ir persekiotojus. Šie iš pirmo žvilgsnio, atrodo, mūsų bijo, bet, kelis kartus perbėgę koridoriais vėliau atsliūkina iš pasalų ir puola kai to mažiausiai tikimės, todėl reikia saugotis.

Kiek paėjus koridoriumi pasirodo, kad šiame kažkada buvusiame konferencijų centre, persekiotojų kur kas daugiau, todėl, kaip pasako ir pati Ellie, norisi kuo greičiau rasti išėjimą. Nepaisydamas vis garsėjančių gargėjimų, cypimo, pasileidžiu tamsiais koridoriais, prožektorius blyksi, šokinėju per stalus ir galiausiai Ellie perlipa per atidarytą langą ant gaisrinių kopėčių. Atokvėpis. Akys pamažu jau krypsta žemyn, kur, tampa akivaizdu, laukia dar vienas aukštas. Uf.

Žemesniame aukšte suprantu, kad prabėgti nepavyks, nes biurų erdvės nebe atviro tipo, o tiesiog daug uždarų kambarių su sienomis ir durimis. Kita vertus, sienose yra plyšiai, pro kuriuos Ellie gali prasisprausti. Deja, tenka pastebėti, kad tą sugeba ir infekuotieji!

Čia tenka susipažinti su keliais dalykais, ką Ellie moka ir ko, kiek leidžia atmintis, nemokėjo Joelis pirmajame „The Last of Us“. Pirmiausiai, tai Ellie labai vikri. Kažkuris užsikrėtusysis bandė smogti, bet vieno mygtuko paspaudimu pavyko žaibiškai išvengti puolimo ir nei kiek nesusižeisti. Kitas Ellie privalumas – ji moka ne tik „susiplakti“ Molotovo kokteilį, bet ir susikonstruoti minas. Tai tikrai padeda kovoje su užsikrėtusiaisiais – kol žiūri priešais save ir tykai persekiotojų, šone padėti sprogmenys, todėl didžiausią grėsmę keliantys klikeriai pasivaišina jais savarankiškai. Gerai, atrodo, jau viskas, bėgam toliau.

Nors žaidžiu dar tik kokias 40 minučių, tenka priprasti prie to, kad viskas čia vyksta greitai ir be perspėjimo. Vos per minutę sugebėjau ne tik ištrūkti iš pastato, bet nudardėti gaisrinėmis kopėčiomis ir drauge su Ellie nugarmėti į apgriuvusiomis Sietlo gatvėmis šniokščiančią dirbtinę upę, kuri nusinešė mus gilyn į kanalizaciją. Čia nesinorėjo užsibūti, tad teko greitai palaipioti, pasišviečiant prožektoriumi ir, atradus kopėčias, vedančias atgal į gatves, lengviau atsipūsti.

Pala, pala. Aš tik dabar pastebėjau, kad Ellie jau moka ne tik plaukti, bet dar ir nardyti! Pirmoje dalyje plaukti ji nemokėjo - netgi valdant Joelį tekdavo ją plukdyti plaustais iš vienos vietos į kitą. Beje, kaip šiame žaidime tikroviškai personažai neria! Jeigu šoki į vandenį iš aukščiau, tai Ellie ir susminga į jį kojomis žemyn, o kamera, kuri leidžia mums sekti savo veikėją – lygiai taip pat. Todėl jausmas susidaro toks, lyg patys būtume įnėrę. Vanduo drumzlinas, praktiškai nieko nesimato, todėl norisi kuo greičiau išnirti.

Vėl gatvėse, kas toliau? Jau gerai matosi Sietlo ligoninė, bet dar reikės brautis per parką. Tenka prisiminti tai, kad šiame žaidime pasaulis jau kurį laiką gyvena postapokalipsėje – žolė metrinė, viskas sužėlę, šansų pamatyti kas po kojomis – nulis. Dar pradeda temti, tai savaime norisi paskubėti. Pradedu eiti parku, bet apninka keistas jausmas. Negaliu paaiškinti, kažkoks...

Staiga visas mintis nutraukia garsus švilptelėjimas, Ellie ima suktis it vijurkas, pastebiu, kad jai į petį įsmigusi strėlė. Nežinau, kas darosi. Spaudžiu sėlinimo mygtuką ir greitai į krūmus. Per tas kelias sekundes pastebiu, kad Ellie gyvybės po truputį senka toliau, o žaidimas sufleruoja: kai įsminga strėlė, reikėtų ją kuo greičiau ištraukti, nes gyvybės ir toliau seks. Velnias, traukiu strėlę, tai užtrunka, o per tą laiką pastebiu, kad tuoj būsiu apsuptas.

Laimei, pats irgi turiu lanką, o jo šūvis dažniausiai mirtinas. Tik neramu, nes kažkokie nematyti, keistoki priešai. Atrodo, tai žmonės, bet veidus dengia gobtuvais, jei vieną užpuoli, kiti, net nebūdami šalia, susišvilpauja, niekada nežinai, kada parskris dar viena strėlė. Viską dariau mechaniškai, o susigaudyti situacijoje padėjo lankas ir šratinis šautuvas.

Bet po šio „pasivaikščiojimo parke“ teko susimeistrauti net kelias vaistinėles. Baigėsi ir priemonės, iš kurių Ellie gali gamintis vaistinėles ir sprogmenis, tikiuosi, kad kitame pastate jų bus... Visos mintys dabar apie šiuos naujus priešininkus. Sunku suprasti, kas jie, nes tarpusavyje nesikalbėjo, tik švilpavosi. Hm, tiek to.

Pravalęs artimiausią pastatą ir radęs kelis raštelius, kurių turinio neatskleisiu, nes per daug depresyvu, vėl atsidūstu – prieš akis dar geras gabalas parko. Pala, pagaliau girdžiu balsus. Prisėlinu. Ten ant virvės kybo kareivis, o su juo kalbasi gobtuvotieji. Keista. Žmonės prieš žmones? Kodėl?

Nesvarbu, nes dabar kirba kita mintis: vienoje vietoje susibūrę gal 4 gobtuvotieji „švilpikai“, o aš kaip tik išmokstu susimeistrauti sprogstančią strėlę. Ne, pagunda pernelyg didelė – iššaunu, kol pats nesulaukiau strėlių. Taikliai, viskas išeina į orą, tada pasigirsta švilpimas kažkur toliau, link manęs artėja atokiau buvę gobtuvai. Tik aš jau žinau, ko tikėtis, tai viskas klojasi kur kas geriau.

Ištrūkus iš parko, pagaliau atsiduriu Sietlo ligoninės prieigose. Dar kartą tenka įsitikinti tuo, kaip Ellie gerai plaukioja ir prisėlinu prie tvoros. Visur pilna kareivių, šie kur kas paprastesni. Tiesiog kareiviai, bet tokie ginkluoti, kad puldamas tiesiogiai aš praktiškai neturiu šansų.

Gerai, padedu kelis sprogmenis dėl viso pikto, spąstai neatsargiesiems, o pats bandau eiti iš šono. Pavyksta, tyliai sėlindamas nuginkluoju kelis kareivius, bet staiga išlenda trečias, pamato mane, tenka šauti, pataikiau.

Šiaip, bet kokiame kitame žaidime jau dabar judėčiau toliau, sėlindamas, bet įvyksta netikėtumas: tas, į kurį pataikiau, prieš mirdamas tiek klykė, kad galiausiai prišaukė porą sėbrų. Spėju pritūpti. Atbėgę kalbasi: „Po galais, ji pataikė į Džoną!“

Dar vienas „oho“. Eilinis susišaudymas, žaidimo lygis su priešais, bet visi turi vardus, girdi vieni kitus, susitelkia. Žaidi ir atrodo, kad žaidimas taip kopijuoja realybę, kad labiau turbūt neįmanoma. Beje, vėliau vėl netyčia mane pamatė ir šį kartą kulka kliudė Ellie. Kitame žaidime tai tiesiog būtų pažymėta pamažėjusiu gyvybių indikatoriumi, bet čia Ellie nuo kulkos parbloškiama ir krenta nugara atgal.

Jei nori atsišaudyti, teks tai daryti gulint, o jei nori rizikuotis stotis, tai užtruks, to laiko pilnai pakaks priešams persigrupuoti bei atsidurti dar arčiau tavęs. Viskas, kas čia vyksta, yra tikroviška ir logiška, bet vyksta taip greitai, kad kartais nepasiseka laiku priimti teisingų sprendimų ir tada tikiesi, kad galiausiai išsisuksi. Kažkaip.

Pavyko. Padėjus pultelį galvoje pilna įspūdžių. Vos dvi valandos, o į jas sutalpinta tiek visko – trys skirtingi tipai priešų, kokie 3 galvosūkiai, kelios visiškai netikėtos ir staigios vietos, pavyzdžiui, kritimas į upę ir kapanojimasis joje ir... Visko labai daug.

Suprantu, dabar tai nuskambės labai jau stipriai, bet šios kelios valandos su „The Last of Us Part II“ talpina savyje daugiau nei kiti netgi ir dideli ar gerai žinomi žaidimai. Taip, jie būna geri, bet dažniausiai ištempti ta prasme, kad nustebina kokius tris kartus per visą žaidimą, o toliau kartojasi, įpranti ir tiesiog ant pagautos bangos pereini. „The Last of Us Part II“, sprendžiant grynai iš dviejų valandų jį žaidžiant, randa kuo nustebinti nuolat, todėl visada tenka būti budriam, negali atsipalaiduoti. Galiausiai, žaidžiant nuolat lydi jausmas, kuris veda pirmyn – o kas toliau, kas dar, naaaa? Vien dėl šio jausmo verta bristi į šią upę.

Taigi, dar kartą – norintiems kuo daugiau sužinoti apie žaidimą prieš jį įsigyjant, už dviejų savaičių pateiksime pilną „The Last of Us Part II“ apžvalgą, o negalintiems sulaukti paties žaidimo – laukti liko nebe taip ir daug, tik iki birželio 19 dienos.