Diablo 3: trečiasis vizitas į pragarą

Praėjo penkiolika metų nuo tų šlovingų laikų, kai į Tristramą atkeliavo pirmieji didvyriai – tam, kad mirtinoje kovoje susiremtų su Diablo, siaubo valdovu. Pirmasis serijos žaidimas pasirodė 1996 metų gruodžio 31 dieną, tad galima sakyti, tuometiniai paaugliai gavo tikrai nuostabią naujametinę dovaną.

Unikali žaidimo mechanika, nepakartojama atmosfera lėmė ne tik milžiniškus pardavimus (iki pasirodant antrajai daliai, buvo parduota 2,5 mln. kopijų), bet ir stipriai įtakojo cRPG (angl. computer Role Playing Game) žanrą bei įkvėpė krūvas mėgdžiotojų.

Antroji „Diablo“ dalis pasirodė po trejų metų ir vėl tapo hitu, o štai trečiosios dalies teko gerokai palaukti. Anonsuotas 2008 metais, „Diablo III“ žaidėjus pasiekė tik prieš gerą mėnesį.

Teisūs buvo tie pokštininkai, kurie lyg ir juokais teigė, kad „Diablo III“ yra „Diablo II“ klonas. Tęstinis siužetas, izometrinė (tiesa, jau pilnai trimatė) grafika, ta pati žaidimo mechanika, net vietovės paliktos tos pačios - europietiškos Tristramo apylinkės, smėlynai, sniegynai, pragaras. Tiesa, atskleisiu paslaptį: „Diablo III“ galima ir po dausas pasišvaistyti. Kurdami žaidimą, „Blizzard“ akivaizdžiai taikėsi į senąją auditoriją, ne veltui jie paliko ir pirmųjų žaidimų muziką ir net tuos pačius garso efektus. Pakeitimų yra, bet jie daugiau kosmetiniai. Atsisakyta atpažinimo ir miesto portalų magijos – dabar net bukiausias barbaras gali identifikuoti magiškus daiktus. Dar vienas žaidimo patobulinimas – iš nukautų priešų kūnų reguliariai krentančios gyvybės sferos, nors ir nevisai pakeisiančios eliksyrus, bet smarkiai palengvinsiančios žaidėjo kuprinę - dabar galima visai laisvai išsiversti su pora dešimčių gaivinančių gėrimų buteliukų bagaže.

Tad lyginant su ankstesnėmis dalimis – žaidimas lengvesnis. Monstrai, nors ir plūsta didžiulėmis miniomis, bet dauguma miršta nuo vieno-dviejų kepštelėjimų, o netgi su didžiaisiais velniais galima nesunkiai susidoroti. Kita įdomi naujovė – personažai gali būti abiejų lyčių! Pristatomos penkios personažų klasės: barbaras (ypač efektinga moteriškė, su penkto dydžio šarvine liemenėle), šamanas (tarpinis variantas tarp nekromanto ir druido iš antrosios dalies, moka iškviesti įvairius padarus, taigi niekada nesijaus vienišas), magas, vienuolis (greičiau Šaolino, nei pranciškonas) ir demonų medžiotojas (šaulys). Žaidimo procesas išliko nepasikeitęs, monstrų ordos puola iš visų pusių, kraujas liejasi laisvai, nukirstos kūno dalys laksto į visas puses, žaidėjas linksmai kursuoja maršrutu „kovos laukas – metalo laužo supirktuvė“. Siūlomi pagalbininkai kaip buvo, taip ir išliko praktiškai beverčiai, tiesa dabar jie bent jau miršta ne taip lengvai, kaip anksčiau, ir dar patys savarankiškai atgyja. Finansinių problemų praktiškai nekyla, žaidimo pinigai kaupiasi greitai ir rinkti visą randamą šlamštą tikrai nėra reikalo.

Grafika džiugina akį, viskas labai estetiška, viskas trijuose matmenyse (nors nesant galimybės pakeisi apžvalgos kampo, tai mažai ką duoda). Taip ir norisi išvaikščioti visą žemėlapį bent jau tam, kad įvertinti visas dizainerių pastangas. Vienas vienintelis minusas – atsitiktinės aplinkos generatorius, ankstesniųjų „Diablo“ dalių pasididžiavimas. Jis lyg ir paliktas, bet dabar jis keičia ne kiek žemėlapį, kiek aplinkos dekoracijas, kartais išmėtydamas pašalines lokacijas, kurių šiaip jau labai mažai.

Aukcionas žaidybiniam inventoriui - bene didžiausia „Blizzard“ naujiena. Administracijai nusibodus vaikytis žaidėjus, prekiaujančius žaidybiniais daiktais už realius pinigus „iš po skverno“, buvo leista tai daryti oficialiai. Už parduotus daiktus gautus pinigus gali išleisti arba kitiems „Blizzard“ produktams, arba pervesti į savo „PayPal“ sąskaitą. Taip, yra apribojimų – pavyzdžiui, ne daugiau penkių prekių vienu metu, taip pat – 250 eurų sąskaitoje limitas. Užtai nuo šiol, pričiupti žaidžiant, galėsite išdidžiai atšauti: „Netrukdyk! Matai, kad dirbu!“