5 geriausi „old school FPS“, kurie jus džiugins ir 2021 metais

Esu „FPS“ žanro fanas ir užaugau su „šaudyklėmis“. Tikriausiai kiekvienam savo, tačiau mane užbūrė greitas veiksmas, geros istorijos ir galimybė pačiam išgelbėti pasaulį. O nuo ko – net nelabai ir svarbu: ar tai būtų naciai, ateiviai, zombiai ar kokia kita neganda, ją visuomet galima įveikti su pilna apkaba ir automatiniu ginklu rankose.

1. „DOOM 2“

Išleidimo metai: 1994

Man, kaip ir daugeliui, „DOOM 2“ yra viso žanro klasika. Taip, „DOOM 2“ tikrai nėra pirmoji šaudyklė, tačiau ji savu metu buvo išties labai įdomi ir laužanti daugybę žanro taisyklių. Visų pirma, dingo ankstesnėse šaudyklėse dominavęs principas, kai gali pataikyti tik į tiesioje linijoje priešais tave esantį priešą. „DOOM“ tai pasidarė nesvarbu, nes buvo įvesta aukščių logika – gali nušauti priešą, esantį žemiau ar aukščiau, nei tu.

Pats žaidimas yra spalvingas, turi platų ginklų pasirinkimą, o priešai sukurti tikrai išradingai. Nors dabar „DOOM 2“ pikseliai bado akis, tačiau tai yra visų „FPS“ pradžia, žaidimas, atvėręs duris ir „DOOM Eternal“. Visada smagu pasižiūrėti į metų perspektyvą ir matyti, kokį ilgą, bet labai sėkmingą kelią nuėjo ne tik atskiras žanras, bet ir visa industrija.

2. „Return to Castle Wolfenstein“

Išleidimo metai: 2001

O, kokius puikius prisiminimus sukelia šis šedevras. Žaidimo istorija sukasi apie agentą Blaskovičių, kuris kovoja prieš Trečiąjį reichą, tik, aišku, paprastų nacių mums neužtenka ir reikia nukaut visą okultistų ordą ir jų prikeltus ar sukurtus padarus.

„Return to Castle Wolfenstein“ turi puikią istoriją, kuri neturi daugybės vingių, tačiau ją lengva sekti ir ji yra įtikinanti. Tai linijinis žaidimas ir tavo tikslas paprastas – neleisti naciams laimėti karo.

Mane labiausiai sužavėjo tai, kad žaidimas yra tikrai įvairus ir pačios misijos skiriasi savo tikslais. Vienose gali vaidinti Rembo ir nukauti visus priešus, kitur turi slapstytis. Vienuose lygiuose kulkų ir resursų pilna, o kituose juos naudoti reikia labai atsargiai. Na ir taip, „Return to Castle Wolfenstein“ tikrai nėra lengvas žaidimas, ypač jį žaidžiant pasirinkus aukščiausią sudėtingumo lygį, tačiau tai tik suteikia didesnį pasitenkinimą sėkmingai įveikus misijas.

3. „Serious Sam: The Second Encounter“

Išleidimo metai: 2002

Prie „Serious Sam: The Second Encounter“ praleidau ne vieną dešimtį valandų. 2002 metais išėjęs žaidimas visų pirma pasižymėjo tuo, jog jo varikliukas buvo puikiai optimizuotas ir žaidimas puikiai „ėjo“ net ir ant senesnių ir daugiau gyvenimo mačiusių kompiuterių.

„Seriuos Sam: The Second Encounter“ yra visiška mėsmalė. Tai žaidimas, į „FPS“ pasižiūrėjęs kiek kitaip – vienu metu tave puola ne keli ar keliasdešimt, o keli šimtai ar net tūkstantis kitas priešų. Labai smagu ir tai, kad patys kūrėjai į žaidimą nežiūrėjo per daug rimtai, tad Semas nuolat pokštauja, „Seriuos Sam: The Second Encounter“ pilna ir įvairiausių smagių paslėptų detalių, o kur dar visas senovės Egipto, Mesopotamijos bei Actekų kultūrų į ateivių sąmokslą įpynimas!..

„Serious Sam: The Second Encounter“ yra tas žaidimas, kai tiesiog nori nukauti viską, kas tik pasitaiko tavo kelyje ir už nugaros palikti kalną negyvų ateivių.

4. „Half – Life“

Išleidimo metai: 1998

„Half – Life“ daugelis kritikų laiko apskritai vienu geriausia arba pačiu geriausiu „FPS“ žanro žaidimų. Ir aš negaliu nesutikti – net vertinant „Half – Life“ iš šių dienų perspektyvos, nėra prie ko prikibti – istorija originali ir įdomi, priešai įvairūs, matosi, kad prie jų dirbo ne vienas menininkas, protagonisto Gordono Freemano charakteris ryškus, žaidimo mechanika ir pats „flow“ puikūs, o varikliukas ir „modinimo“ galimybės kone neribotos.

„Half – Life“ galimybė jį lengvai modifikuoti mums davė ir „Counter Strike“, „Team Fortress“ bei dar kelis žaidimus, kurie mūsų laikų frančizių tęsiniuose nesulaukė. O vėl leistis į kelią su Gordanu Freemanu visuomet smagu. Jei vis dėl to senasis „Half – Life“ jums bado akis, siūlau pažaisti „Black Mesa“, sukurtą ant „Source“ platformos ir atkartojantį „Half – Life“ žaidimą.

5. „QUAKE 3: Arena“

Išleidimo metai: 1999

„QUAKE 3: Arena“ buvo tas žaidimas, kuris man iš pradžių buvo absoliutus nesusipratimas – kodėl viskas vyksta taip greitai, kodėl į mane raketos pataiko ore? Žaidimas buvo labai greitas ir pagrįstas kiekvieno žaidėjo asmeniais gebėjimais – reakcija, gebėjimu išnaudoti aplinką, ginklų ir judėjimo mechanikos išmanymu. Tuo metu mano draugų rate dominavo „Counter Strike“, tačiau „QUAKE 3: Arena“ buvo mano arkliukas. Šis žaidimas iki šiol man yra pats geriausias „competitive“ ir „fast – paced FPS“ pavyzdys.

Rekomenduojame išbandyti šiuos žaidimus, jei neteko to padaryti, nes, net ir skaičiuodami antrą ar trečią dešimtį, jie vis dar yra įdomūs – savo brangaus laiko su jais tikrai negaišite. O geroji žinia yra ta, kad jie kaip per sviestą eis ant bet kokio kompiuterio, net ir jūsų paprasto darbinio „laptopo“.