„PlayStation VR2“ apžvalga

Pirmą sykį virtualios realybės (VR) įrenginius išmėginau pačioje jų aušroje. Tuo metu lankiausi renginyje, kur buvo demonstruojami pirmieji prototipai. Kūrėjų eksperimentams skirtas „Oculus Rift“ siūlė tik statines pramogas, tragiškai žemos kokybės ekrane, bet, nepaisant to, dauguma žurnalistų, kuriems pasisekė jį išbandyti, išeidavo apimti ekstazės. Mes liudijome žaidimų ateitį, tokią, apie kokią svajojo ne vienas mūsų.

Kodėl tai svarbu šioje apžvalgoje? Na todėl, kad naujasis darbas suteikė galimybę ne tik išmėginti, bet ir po ranka turėti viską, ką galėjau apibūdinti kaip virtualios realybės progresą. Naujos kartos „Oculus“ įranga, HTC Vive su judesio davikliais ir (dėmesio!) dedikuota patalpa žaismui, su kabliu lubose, kad laidas nesimaišytų po kojomis. O taip pat ir vizitai į kitus pasaulio renginius, kur galėjai pamatyti ateities įrangos prototipus.

Kažkur tuo metu pasirodė ir pirmoji „PlayStation VR“ versija, kuri mane tiek pat džiugino, kiek ir nuliūdino. „Sony“ tarsi pavyko įrodyti, kad kokybiški virtualios realybės pojūčiai, bent jau teoriškai yra įmanomi namų sąlygomis, visos įrangos įsigijimui išleidžiant iki 1000 eurų. Tačiau tik teoriškai.

Pirmoji kokybiškų VR potyrių namams versija buvo nepatogi naudoti, nepatogi saugoti, jai trūko galios, bet svarbiausia — kūrėjai neskubėjo kurti naujų patirčių, arba jos buvo kuriamos konkurentų platformoms.

Nepaisant to pirmoji PSVR versija sulaukė kritikų ir žaidėjų liaupsių dėl santykinai aukšto kainos ir kokybės santykio. Tačiau revoliucija, kurios tikėjausi, neįvyko. Pramogos virtualioje realybėje netapo kasdieniu reiškiniu, o joms skirta įranga nedominavo svetainėse.

Nutariau, kad virtuali realybė galimai dar ne vieneriems metams užšals būsenoje, kurioje „paprastas žmogus“ galės rinktis tarp pigių ir nelabai įspūdingų nuotykių namuose, arba tikrų VR potyrių renginiuose, festivaliuose ar specialiai įrengtuose arkadų salonuose. Nes tikrieji VR potyriai vis dar reikalauja solidžių investicijų, kur kompiuteriui ir įrangai turėsite pakloti bent jau 2-3 tūkstančius eurų.

Nuo tada prabėgo vos penkmetis ir „Sony“ nusprendė pabandyti dar kartą. Pristatydami „PlayStation VR2“ arba PSVR2 bendrovės atstovai teigė, kad tai bus kažkas visiškai nauja ir todėl naujoji įranga neveiks su senais žaidimais. Kai į vieną sakinį sudedamos šios dvi žinutės, nė nežinai, ar nori pradėti juo tikėti. Geriau jau imti ir viską išbandyti pačiam.

PSVR2 patiko, nes:

• Lengva prijungti ir paruošti darbui.
• Puikus kainos ir kokybės santykis.
• Puikūs pulteliai.
• Stipri starto žaidimų kolekcija.
• Galėjau glostyti savo kūną čiuptuvais.

PSVR2 nepatiko, nes:

• Yra laidas.
• Pulteliai išsikrauna per greitai.
• Brangu, jei dar neturite „PlayStation 5“ konsolės.
• Po ilgesnių sesijų sunku atsikratyti minties, kad gyvename simuliacijoje.

Pakuojam pakuotę

Įrenginys atvyksta dėžėje, kurios sudėtį galima drąsiai vadinti asketiška. Na, bent jau mūsų testui atsiųstoje įrenginio versijoje buvo tik tai, kas būtina.

PSVR2 šalmas, dveji naujieji „Sense“ pulteliai, specialios ausinės ir... viskas. Tiesą sakant buvau nustebintas, kad komplekte nebuvo nė skudurėlio lęšiams valyti. Viena vertus, tai suprantama – siekiant taupyti ir siūlyti naujos kartos įrangą už vos 599,99 EUR. Antra vertus, kai įrenginiui išleidi net 599,99 EUR, tarsi tikiesi, kad viduje bus ir priemonės būtinajai priežiūrai.

Išmetus iš pakuotės viską ko nereikia, joje liks tvirtas kartono dėklas, tad dėžę galėsite naudoti ir įrangos saugojimui.

Esminiai faktai:

• PSVR2 gali būti naudojamas tik su PlayStation 5 konsole.
• Įrenginio kaina: 599,99EUR.
• Prekybos pradžia: 2023 02 22
• Aukštos raiškos ekranas ir PS5 konsolės galia užtikrina „premium“ kategorijos VR patirtis.

Techninės savybės ir prijungimas

PSVR2, kaip namų apyvokos daiktas, turi vieną trūkumą – 4,5 metro laidą. Ir aš tyčia dabar šį stebuklą pavadinau namų apyvokos daiktu, nes jis pagaliau būtent tokiu ir tapo.

Taip, tai yra portalas į iš fantastinių filmų nužengusį žaismą. Taip, dėvėdami šią įrangą į žaidimus pasinersime labiau nei bet kada iki šiol, bet tuo pat metu jis naudojamas kaip eilinis ne pirmos būtinybės namų prietaisas.

Išpakuojate, prijungiate vieną vienintelį laidą prie konsolės ir žaidžiate. Tai vienas didesnių, kiekvienam suprantamų skirtumų tarp senos ir naujosios įrenginio versijų.

Kaip pavyko to pasiekti? Visų pirma sumontuojant žaidėją stebinčias kameras į patį įrenginį. Šių kamerų yra keturios ir jos atlieka kelias svarbias funkcijas. Visų pirma jos stebi erdvę aplink žaidėją, bei žaidėjo poziciją erdvės atžvilgiu, tai suteikia galimybę vaikščioti, tūpčioti ir šokinėti žaidžiant.

Šios kameros taip pat stebi pultelių poziciją erdvėje, bei užtikrina „passthrough“ funkcionalumą, kas leis stebėti aplinką juodai baltu vaizdo formatu nenusiimant šalmo. Leiskite iškart pasakyti, kodėl tai nuostabu.

Visų pirma, PSVR2 dabar jau yra suderinamas su trimis žaidimo režimais. Pirmasis leidžia žaisti sėdint, antrasis stovint vietoje, o trečiasis leidžia žaisti laisvai vaikštant po 2x2 metrų ar didesnę erdvę, kurią patys sau ir sukuriate.

Įrenginys nuskenuos patalpą, kurioje žaisite, ir pažymės žaismui saugią zoną, o tuomet, naudodami „passthrough“ funkcionalumą, šią erdvę galėsite padidinti ar sumažinti. Tokiu būdu galite sukurti draudžiamas zonas greta ekranų, šviestuvų ar kitų kontaktui neatsparių daiktų.

Kadangi dalis žaidimų bus suderinami su visomis padėtimis, kartais žaisdami nuspręsite, kad norite sėdėti užuot stovėję, ar atvirkščiai. Tokiomis akimirkomis gebėjimas matyti savo aplinką yra nepamainomas, nes suteikia galimybę atsistumti kėdę, ar patraukti sėdmaišį, išvaikyti namiškius ir augintinius, nė akimirkai nenusiimant šalmo. Tai yra svarbu ir dėl pačios žaismo kokybės. Naujasis VR šalmas yra patogus, jį lengva užsidėti ir susiveržti, bet jį nuolatos kilnojant ar judinant, jis gali šiek tiek atsipalaiduoti, dėl ko kaip mat ima lietis vaizdas ar iškyla kiti mini trikdžiai kuriuos teks spręsti prieš tęsiant žaidimą.

PSVR2 Šalmas

Kur kas geresnę vaizdo kokybę dabar garantuoja 4K raiškos ekranas užtikrinantis 90Hz/120Hz kadrų kaitą. Kiekvienai akiai skirtuose ekranuose vaizdas bus atkuriamas 2,000 x 2,040 taškų raiška.

Manęs jau daugybė žmonių klausė „tai ar matosi tas taškas (pikselis)?“, o aš atsakau – priklauso nuo žaidimo ir jo detalumo. Realiai pats taškas yra nematomas, tačiau žaidžiant ypač aukštos raiškos žaidimus mes regime ir jaučiame jų būtį.

Lengviausia tašką pastebėti žaidime, kur yra daug toli esančių objektų, tarkim, spoksant į horizonte dangų remiančius kalnus. Tokią akimirką suvoksite, kad tarp jūsų ir tų kalnų, ore tarsi raibuliuoja vos įžiūrima plastikinė plėvelė.

Ekrano taškeliai tik taip ir pastebimi. Žvelgiant į objektus ar tiesiog iš labai arti apžiūrinėjant savo rankas taško pastebėti praktiškai neįmanoma. Tad sutarkime, su vaizdo kokybės iššūkiu PSVR2 tikrai susitvarkė.

Šalme taip pat sumontuotos infraraudonų spindulių kameros, bet jos nukreiptos į vidų ir stebi žaidėjo akis. Šios kameros padės kūrėjams taupyti konsolės resursus, aukojant vaizdo atkūrimo kokybę dalykams kurie yra ekrane, bet į kuriuos žaidėjas nežiūri. Šios kameros akių vyzdžius seka puikiai, tad jų naudojimas diegiamas ir žaidimuose – visų pirma naudojantis meniu ir nustatymų langais, užuot keliavus per pasirinkimus pulteliu, dabar užteks tik pažiūrėti į norimą pasirinkimą ir spausti X. Žaidžiant žvilgsnis taip pat bus išnaudojamas, kai kur taikantis, kai kur pasirenkant pašnekovą, ar dialogo opcijas.

Išorinėje šalmo pusėje dar rasite ratuką lęšių atstumo reguliavimui. Tai gan individualus nustatymas, skirtas sureguliuoti atstumą tarp lęšių taip, kad jis atitiktų atstumą tarp žaidėjo akių. Tai paprasta procedūra, bet aš rekomenduočiau pasistengti įsiminti ratuko padėtį jau pirmo nustatymo metu, nes vėliau jį tenka vis pareguliuoti. Kartais dėl to, kad jis tiesiog netyčia pasisuka, tarkim dedant šalmą ant kokio paviršiaus, bet dažniausiai dėl to, kad visų žmonių tarpai tarp akių šiek tiek skiriasi, tad kiekvienas žaidėjas bandys susireguliuoti šį niuansą pagal save.

Galiausiai, naujasis šalmas turi atgalinio ryšio funkcijų, kaip, pavyzdžiui, vibracijos. Aš buvau apie tai pamiršęs, tad pirma į galvą pataikiusi blasterio kulka vos neišvertė iš klumpių. Vėliau tai tiesiog tampa patirties dalimi. Pro šalį praskrendantys objektai dabar tikrai kedena plaukus ir toliau sėkmingai trina ribas tarp realybės ir virtualybės.

Į šalmą įmontuotas mikrofonas leis bendrauti su draugais žaidžiant tinkle, tačiau jo nepamiršta ir žaidimų kūrėjai. Viename žaidime teko įpūsti vėjo į laivo burę, kitame užpūsti torto žvakę ir man visur pavyko tai padaryti. Galiausiai naujasis šalmas turi patobulintą vėdinimo sistemą kurios užduotis – kovoti su lęšių rasojimu. Ši kova taip pat laimėta, stabdyti žaidimą dėl lęšių rasojimo ar prakaito neteko nė karto. Bet palaukime vasaros.

Nepaisant to, ar PSVR2 sugebės vėsinti veidą vasarą, jau išvardintų savybių arsenalas yra pakankamas, kad užtikrintų du kertinius dalykus. Visų pirma, tai lyg šiol neregėtas įrankių komplektas žaidimų kūrėjams, leisiantis perteikti dar realistiškesnį žaismą ir žaidimų pasaulius.

Kalbėdamas apie vibracijos režimą minėjau kulkas ir smūgius, nes į tai atkreipiau dėmesį pirmiausia, tačiau šalmas perteikia ir smulkesnius pojūčius, kaip antai ant galvos krintantys lietaus lašai. Beveik kaip tikri, tik sausi. Taip pat tai reiškia, kad PSVR2 gali tapti prieinamas dar platesniam žaidėjų ratui, nei kita VR įranga. Kalbu apie jūrligę, pykinimą, kojų linkimą ir kitus nemalonius įspūdžius, kuriuos virtualybėje patiria daugybė žmonių.

Nemalonius pojūčius gali sukelti gausybė reiškinių: dalis jų fiziologiniai, dalis labiau įpratimo dalykas. Tačiau pastebėta, kad iš principo nemalonių pojūčių patiriame gerokai mažiau, jei VR patirtis yra statinė (žaidėjas veiksmą stebi iš fiksuotos pozicijos), arba kai žaidėjai gali judėti erdvėje visu kūnu. Manoma, kad kuo natūraliau žaidėjas jaučiasi žaidimo aplinkoje, tuo lengviau įtikinti smegenis liautis ožiavusis ir nebegadinti potyrių siunčiant įvairius šiurpulius, virpulius ar pykinimą.

Aš pats turėjau mažai tokio tipo iššūkių net ir su ankstyvosios kartos įranga, tad negaliu būti labai empatiškas, tačiau paliudysiu – PSVR2 šia prasme yra labai komfortiškas. Keliai linko, bet tai lėmė ne įranga, o aukščio baimė. Tiesą sakant, daugiau problemų patiriu ne žaisdamas, o po žaidimo.

Naujoji įranga suteikia pakankamai komforto, kad užsimirštum ir be pertraukos pražaistum 45minutes, valandą ar net ilgiau. Po tokios sesijos paprastai jautiesi šiek tiek lengvas ir permatomas, akims reikia kelių minučių apsiprasti su realybe ir tikrojo pasaulio gyliu. Taip pat jei žaidžiu judesiu valdomus žaidimus, bandau vaikščioti mažesniais žingsneliais, kad nekliūti už laido ar nekirsti žaidimo ribų ir tas įprotis paskui persikelia į realybę, kas atrodo labai keistai.

Korporacijas gelbėjantys „linksmakočiai“

Kaip „PlayStation 5“ atveju, taip ir PSVR2, nepaisant visų technologinių pranašumų, aukštos raiškos ir kitų svarbių elementų, kovai už žaidėjų protus ir širdis pasitelks „sense“ pultelius.

Kiek neįprastos formos pulteliai yra ypač patogūs naudoti. Jų forma ir medžiagos, bei vibracijas sukuriantys motoriukai sukuria labai įtikinamą įspūdį. Pultelių tarsi nejauti rankose, kai žaidime delnuose nieko nėra, na o laikydamas daiktus, jauti būtent tuos daiktus.

Kirviai, plaktukai, čiuptuvai, lankai ar dvirankės kuokos, blasteriai, irklai ir atsuktuvai... viskas žaidimuose perteikiama gan realistiškai. Dėl to vienodomis dalimis kalta tiek pultelių forma, tiek vibracijos, tiek dinamišką pasipriešinimo jausmą sukuriantys mygtukai.

Pulteliai, be abejo, bevieliai tačiau tai nėra vien privalumas, nes tai sukuria ir trūkumą – jie santykinai greitai išsikrauna ir paprastai, jie išsikrauna kartu. Pulteliai įkraunami paprastu USB C tipo laidu ir asketiškoje pakuotėje tokių laidų, žinoma, nerasite.

Čia pat verta paminėti ir tai, kad konsolė savo priekinėje dalyje teturi vieną USB jungtį, tad jei konsolės nugarinė dalis nėra lengvai pasiekiama, antram pulteliui teks skolintis telefonų pakrovėją. „Sense“ pulteliai, beje, turi galimybę ir ribotai sekti pirštų judesius bei padėtį. Nykščio, smiliaus ir didžiojo pirštų padėtis pultelis „nuspės“ beveik visada. Ši savybė leis naudoti gestų kalbą (pergalė, ok, ištiestas smilius) žaidimuose, bei suteikia šiek tiek daug realizmo pojūčių, kai „patikime“, kad žaisdami galime visiškai laisvai lankstyti virtualiuosius savo pirštus.

Tiesa pažaidęs ilgėliau ir daugiau įvairių žaidimų atradau ir vieną trūkumą. PS mygtukai, kurie atidaro konsolės meniu, yra po analoginėmis svirtelėmis ir netyčia jas paliesti atrodytų yra neįmanoma, kol nepradedi žaisti žaidimų aktyviai išnaudojančius būtent svirteles. Tuomet atsitiktiniai mygtuko paspaudimai ir netikėti „skryžiai“ į meniu tampa pasikartojančių reiškiniu.

Ką žaidėm ir kaip sekėsi?

Kartu su įranga testui gavome ir keletą žaidimų. Žymiausias ir labiausiai lauktas jų, be abejo, buvo „Horizon: Call of The Mountain“. Tas pats garsusis „Horizon“, kurį taip mylime, tapo pasiekiamas virtualioje realybėje. Tai yra tiesiog aukščiausios prabos VR potyris, ypač gerai atskleidžiantis PSVR2 grafikos galimybes.

Ką aš nuveikiau žaidime pirmiausia? Na žinoma, ėmiausi visų įmanomų vandalizmo aktų, daužiau ir niokojau aplinkas, mėčiau daiktus ir nepadoriai liečiau kitus žmones. Nes pasaulis atrodė pakankamai tikroviškas, kad pagaliau leisčiau sau „išsikrauti“ be jokio kaltės jausmo.

Laimei greta šio žaidimo gavome ir pasakišką nuotykių žaidimą „Moss“, tad jau netrukus vėl buvau ramus ir švelnus ginkluoto peliuko globėjas.

Testams įsibėgėjus sulaukėme ir nepriklausomų kūrėjų pasiūlymų išmėginti jų žaidimus, tame tarpe ir tokius puikius kūrinius kaip „Tentacular“, „The Last Clockwinder“, „Demeo“ ar klasikinius „The Settlers“ primenantį „Townsfolk VR“. Viso apie dešimt žaidimų, o turint galvoje, kad „Sony“ starto metams žadėjo jų apie 100, tai sakytume visai solidi imtis. Šioje apžvalgoje, dėl vietos stokos, žaidimu neaptarinėsiu (laukite kito teksto), bet pabandysiu apibūdinti jų visumą.

Jei patys galvojate apie VR įrangos įsigijimą, tai PSVR2 atveju tai yra vienintelis kritinis nežinomasis. Na, pažvelkite: kokybiškas 4K raiškos ekranas, milžiniška „PlayStation 5“ konsolės galia, vibracijų motoriukai, jokių išorinių sekimo įrenginių ar kamerų, kurias reiktų sumontuoti patalpoje, tris žaismo tipai ir visos kitos šio įrenginio savybės užtikrina puikų kainos ir kokybės santykį. Įrenginio kokybės, kuri, kalbant apie nuolatinį naudojimą reiškia ne tiek jau ir daug.

Na ir kas, kad įsigysite naujos kartos įrangą, jei rinkoje esantys žaidimai išnaudos tik dalį jos savybių? Testo metu tapo labiau nei akivaizdu, kad PSVR2 realybė yra kuriama iš daugybės komponentų ir tik harmoningas jų ansamblis užtikrina tą žaismo lygį, kuris galėtų būti lygintinas su tūkstančius kainuojančia profesionalia VR įranga entuziastams.

Jei šį efektą sukuriančių žaidimų nebus, ar bus nedaug — PSVR2 negalės pasiūlyti beveik nieko daugiau, nei tai, ką siūlo „Meta Quest 2“ (kainuoja šimtu euru pigiau ir jo naudojimui nebūtina turėti kompiuterį ar konsolę).

Taigi, ištikus žaidimų badui, išloš tik tie PSVR2 savininkai, kurie jau iš seniau turėjo „PlayStation 5“. Ir sakydamas žaidimų badas, aš turiu galvoje, tobulai PSVR2 funkcionalumui pritaikytų žaidimų stoką, o ne žaidimų stoką bendrąja prasme.

Vertinant pirmąją dešimtį žaidimų, kuriuos žaidžiau, drįsčiau teigti, kad bent jau pirmomis dienomis badas negresia. Net ir žaidimai, atkeliavę į PSVR visatą iš kitų sistemų, yra pritaikyti naujiesiems pulteliams ir bent jau kažkuriai daliai unikalių įrenginio savybių.

Žanrų prasme, radau visko, nuo dinamiškų veiksmo ir nuotykių žaidimų, kuriems pasijutau gerokai per senas, iki labai keistų, bet ypač įtraukiančių galvosūkių ar stalo žaidimų ekvivalentų. Vienos patirtys siūlo pasinėrimą visų kūnu, kai tuo tarpu kitos sukuria statines dioramas, kurias galime stebėti ir jomis manipuliuoti.

Smagiausia, žinoma, kad viską dabar darome rankomis, atlikdami logiškus ir realistiškus judesius. Tad įvairovės prasme viskas jau net ir dabar atrodo neblogai, net jei įrenginį įsigijo didesnė šeimyna, startinėje žaidimų bibliotekoje tikrai rasite kažką kas žavės paauglius, jų tėvus ar net senelius.

Verdiktas

Bet ar taip tęsis amžinai? Ar pasirodžius pirmiems 30-čiai žaidimų, jie toliau bus kuriami tokiais pat tempais, kiek ilgai pati „Sony“ bus linkusi investuoti į savo įrenginio sėkmę?

Norint pateisinti 599.99 EUR kainą, „Sony“ privalėjo sukurti įrenginį, kurį mes išsitraukiame dažniau nei kartą per mėnesį. Už tokia kainą norėtųsi kasdienių ir neįpareigojančių potyrių.

Technine prasme, šie tikslai pasiekti. Įrenginį lengva prijungti, parengti darbui, atjungti ir padėti saugojimui. Tą per minutę ar dvi sugebės padaryti net ir gyvenime jokios VR įrangos nemačiusi močiutė ar senelis.

Kita priežastis naudoti įrangą kasdien yra turinys, o jo ateitis nenuspėjama. Tiesą sakant, esu tikras, kad žaidimų gausa arba badas bus tiesiogiai susiję su PSVR2 pardavimais. Jei „Sony“ pavyks greitai pasiekti bent jau kelių milijonų parduotų įrenginių ribą ateitis bus šviesi. Jei, ne... Tada ne.

Tad jei svarstote ar jums apsimoka įsigyti VR įrangą, ar būtent šią VR įrangą, aš rekomenduočiau laikytis klasikinių tokiam atvejui taisyklių.

Pirma, jei tik galite, išmėginkite įrangą pardavimo vietoje ar svečiuose, vien tam, kad suprastumėte, kiek tolerancijos šiai patirčiai turi jūsų organizmas. Na, o jei galvoje ir skrandyje viskas gerai, tuomet tiesiog palaukite Kalėdų.

Virtualioji realybė jau yra čia ir niekur ji nebepabėgs, tačiau per Kalėdas matysime kiek iš to žadėto 100 žaidimų jau išleista, kaip jiems sekasi, kiek paskelbta naujų žaidimų ir keli iš jų išties verti to, kad pasirinktumėte būtent uždarą „Sony“ VR platformą vietoje kad ir brangesnių, bet atvirų alternatyvų, skirtų asmeniniam kompiuteriui.

Kaip ten bebūtų — PSVR2 gal ir netaps įrenginiu užkariavusiu visas pasaulio svetaines, bet bent jau sugrąžins tikėjimą tuo, kad ypač kokybiškos VR patirtys yra įmanomos ir įperkamos vidutiniam namų ūkiui.