Kodėl vilkinti darbus nėra gerai?

Tikiu, kad ne vienam žaidėjui kartais būna taip, kad užuot atlikus tam tikrus darbus ar užduotis pasirenkama leisti laiką žaidžiant žaidimus, todėl dalinuosi straipsniu, kurio eigoje bus pateikiami patarimai kaip imtis darbų, kad galėtumėte vėliau žaisti be jokios sąžinės graužaties. ?

Yra ištirta, jog vilkinti svarbių darbų pradžią būdinga daugeliui žmonių. Kai kurių apklausų duomenimis darbus linkę atidėti 80% moksleivių ir studentų bei apie 20% darbuotojų, ir jų gretos vis gausėja. Ko gero, kiekvienam yra tekę, prireikus baigti ataskaitą, straipsnį, parašyti ir išsiųsti elektroninį laišką, kam nors paskambinti, tiesiog nepaisyti savo gerų ketinimų ir atidėti tai vėlesniam laikui.

Vilkinti ar atidėlioti darbus - neatlikinėti svarbios užduoties pakeičiant ją mažiau svarbia arba malonesne. Tačiau tai nėra darbo atidėjimas savanoriškai pasirinkus, nes vilkinant patiriamas vis didesnis spaudimas, juk žinoma, kad su situacija vis tiek neišvengiamai reikės susidurti ateityje. Tai labai skiriasi nuo laisvės ir atsipalaidavimo jausmo, apimančio tada, kai maištauji ir dėl to praleidi susitikimą ar nenueini į paskaitą.

Vilkindami mums svarbių darbų pradžią ir pakeisdami juos kita, mums malonesne veikla net ir žinodami, kad tai nulems neigiamas pasekmes, mes nevirstame tinginiais. Tingėjimas - malonus užsiėmimas, o štai darbų vilkinimas tampa vien problemų bei nemalonumų priežastimi, tai mes puikiai žinome.

Tai kodėl tada taip elgiamės, kodėl vilkiname darbų pradžią? Kai gauname užduotį, mūsų galvoje prabunda tam tikri įsitikinimai apie save, aplinkinius žmones ir visą mus supantį pasaulį. Dažnai jie yra negatyvūs ir sukaupti per gyvenimą dėl auklėjimo, įgytų patirčių, asmeninių savybių, pavyzdžiui: „turiu darbą atlikti tobulai“, „negaliu suklysti“, „nieko nesugebu“, „esu nevykėlis“, „vis tiek man nepavyks“. Šios mintys nulemia tam tikras emocijas, tokias kaip nerimas ar net panika, baimė, liūdesys, ir sukelia mums vidinį diskomfortą.

Legaliai atidėti veiklos sau neleidžiame, nes esame protingi, atsakingi ir žinome, kad darbą padaryti reikia, todėl pradedame ieškoti pasiteisinimų. „Dar nepasiėmiau knygos“, „trūksta laiko“, „prastai išsimiegojau, negaliu susikaupti“ - tokie ir panašūs pasiteisinimai padeda žengti kitą žingsnį, t.y. pasirinkti malonesnę veiklą. Tai gali būti video žaidimai, kambarių tvarkymas ar serialų žiūrėjimas, socialinių tinklų ar naujienų portalų naršymas. Pirmiausia, ką pastebime, - pozityviąsias pasekmes, pavyzdžiui, sutvarkome namus, o nemalonūs jausmai dėl to irgi nevargina. Vėliau mus atsiveja ir neigiami dalykai - vėluojame atlikti darbus, kenčia jų kokybė, imame sau priekaištauti. O visų blogiausia yra tai, kad kitą dieną, kai ateina laikas sėsti prie užduoties, viskas vėl kartojasi.

Kas galėtų padėti nenukelti darbų rytojui?
Visų pirma - supratimas, kad tai yra ne užsidegimo ar noro atlikti užduotį trūkumas, o savęs kontroliavimo sunkumai. Būtina išmokti atpažinti, kada atidėliojame, ir tada šiam veiksmui pasakyti „ne“.

Kadangi sunkiausia būna pradėti darbą, nes manome, kad atlikti užduotį bus sunku, tiesiog neįmanoma, galima nusistatyti sau neilgą „įsivažiavimo“ laiką ir tada jau vertinti veiklą. Pavyzdžiui, aš rašysiu straipsnį 30 min. arba rašysiu straipsnį iki 10 val. ir parašysiu 4 lapus. Kuo konkrečiau, tuo geriau. Ir dažnai, prisivertus pradėti, pasirodo, kad ne viskas taip sunku ir nepakeliama.

Kad užduotis nekeltų siaubo ir noro vilkinti, galima ją suskaidyti ir paskirstyti laiko intervalams. Kuo tikslesnis planas (pavyzdžiui, šiandien planuoju parašyti 5 ataskaitos lapus arba 500 ataskaitos žodžių), tuo daugiau šansų, kad jį įgyvendinsime.

Galima save šiek tiek apgauti ir dirbtinai paankstinti užduoties baigimo laiką. Žinome, kad motyvacija stiprėja artėjant atlikimo terminui, juk nemažai žmonių ruoštis pradeda paskutinę naktį prieš susirinkimą. Bet dažniausiai to nepakanka.

Tinkama aplinka be pagundų užsiimti kita veikla irgi gali padėti prisiversti dirbti. Tikriausiai lengviau atlikti darbą, kai tai daroma ne namuose, o, pavyzdžiui, bibliotekoje, nes ten nėra nei televizoriaus, nei dėmesį blaškančių namiškių.

Jei sunku atsispirti naršymui socialiniuose tinkluose, pamėginkite savo telefoną užrakinti kuo sudėtingesniu slaptažodžiu. Kol vargsite jį suvedinėdami, suvoksite, kad jau ruošiatės užduoties imtis ne dabar, kai tikrai reikia, o nukelti ją.