Žurnalas PIXELIO GADYNË

Naujas PG skyrelis "Gerbiama Redakcija" ir pirmasis įrašas nuo mūsų nuolankaus skaitytojo Sauliaus.

Žaidimai mano mėgstamas laisvalaikio praleidimo būdas. Kartais liūdna kai šis jau kultūrinę bei meninę formą įgavęs fenomenas tampa atpirkimo ožiu, neva dėl jų pasaulyje žmonių protuose gimsta blogų idėjų. Kompiuteriniai žaidimai mano akyse, tai dažniausiai teigiamą įtaką konstruojantis reikalas. Su saiku kaip ir kiekvienas smagus užsiėmimas, tai teikia geras emocijas, dozę, kad ir kaip tai dviprasmiškai skambėtu laimės ir galų gale šio savęs pristatymo bei prologo finiše galiu pasakyti, jog žaidimai tinkamai suvartoti yra prasmingas laiko praleidimas ir tikrai nereik pasitart su gydytoju ar vaistininku.

Taigi galimybė įsikūnyti į mėgstamo herojo ar kartais antiherojaus kailį kolekcionuojant sukilusias emocijas buvo ir, manau toliau bus mano hobis. Puikiai parašytos istorijos, papildomos anglų kalbos pamokos( ačiū subtitrams, kurių dėka išmokau daugiau nei mokyklos laikais) ,o kas svarbiausia žaidimas leidžia pačiam būti veiksmo ar net istorijos vingių dalimi. Tokie žaidimai kaip heavy rain ar dishonored tarsi atriša mums rankas.

Nežinau ar tai ką parašysiu galima butų pavadinti apžvalga, tai greičiau bus mano emocijų, nostalgijos bei minčiu bežaidus šią seriją visuma. Dar būdamas paauglys neturėjau nuosavo kompiuterio, tėvai reikalus tvarkė be jo ir senelis negalintis be sporto naujienų su savo senovinę išmaniąją dėže buvo vienintelis mano kelias į žaidimų pasaulį. Buvau žaidęs ne vieną gerą segos ar ziliton žaidimą, bet personalinių žaidimų karalystė buvo dar nematytas kraštas. Greitai palikęs Miniclip flash žaidimukų labirintą užsinorėjau atrast kažką naujo. Neskaičiau apžvalgų bei pasirinkau aklą būdą žaidimo išsirinkimui. Nuvykau į artimiausią žaidimų parduotuvę Kaune ir bevėpsant po lentynas pradėjau paieškas. Lentynos apačioje įsitaisęs žaidimas su pablyškusiu plikiu ant viršelio tapo ne tik pirmuoju mano žaidimu, bet ir iki šiol nepralenkiamu asmeninėje įskaitoje.

‌Hitman seriją pradėjau nuo 2 dalies, ironiška, kad pirmąjį debiutinį pradėjau tik dabar. 2 dalis mano akimis buvo gerokai pažangesnis bei gilesnis nei pirmtakas. Tikrai didelį vaidmenį mano susigyvenimo su šiuo šaltakrauju žudiku turėjo asmeniniai aspektai. Puikus pavyzdys mano tikėjimas, medžiotojas tėtis bei noras keliauti bei patirtys užsienyje. Nepamenu ar jau buvau apkeliavęs daug europos, ką esu padaręs šiandien, bet profesionalaus, įvairius ginklus įvaldžiusio agento kelionė po pasaulį gelbstint draugą kunigą paliko manyje pėdsaką. Dabar hitmanas mano akyse pasikeitęs, jo priešistorė pavaizduota naujame 2016 ir 2018 metų dalyse vis dar kokybiška, ką bekalbėti apie vis dar tą patį genialaus balso savininką David Bateson. Tačiau jame bent kolkas pasigedau gylio istorijoje bei muzikos, kuri be Jesper Kyd prisilietimo greičiausiai niekada nebus tokia. Bet pats žaidimo mechanikos ir laisvės pojūtis nurauna stogą. Tai tikrai galingas įvairių galimybių bei metodų užtaisas. Hitmanas pakeitė kryptį, bet išliko vis dar toks pats aštrus. Dabar internete šmėščioja hitmano vardą mano rimtose akyse gadinantys video, iššūkiai, kuriuose visame lygyje įvairiai išžudomi visi. Galima tai padaryti, bet civilių naikinimas ar rembo stilius tokiame žaidime manęs niekada nedomino. Agentas 47 mano akyse toks, kuris yra įkalintas savo instinktuose bei praeity, jis nuo pradžių iki galo darė ką mokėjo geriausiai, atiminėjo gyvybes. Tačiau ar tai žaidimas, kuriame siūloma tapt skerdiku? Nesutinku. Hitmano aukos pasaulio kenkėjai, reiktu priminimo, kada 47 tasis atėmė nekaltą sielą. Pagal jo planą jo taikiniai buvo pasaulinio lygio nusikaltėliai, grobikai, teroristai arba korumpuoti šmikiai. Žaidimas visų pirma kviečia atsidurt preciziško, nepastebimo, blogio sanitaro vaidmenyje. 2 dalis parodė, kad net užkietėjusio žmogžudžio klono širdyje skrajoja noras būt kitokiu, saugoti bei ginti. Tačiau noras padėti ir gelbėti nori, nenori prisikviečia jo viduje tūnantį naikintoją. Bus tikrai šauni akimirka kai vėl pereisiu šį šedevrą, būdamas paauglys tenkinausi rusiška versija. Labiausiai įsimintina misija greičiausiai buvo, kai klimpdamas per sniegą Japonijoje, skambant didingai melodijai artėjau prie taikinio tvirtovės. Šaltis ar snaiperiai bei sargybiniai-nindzės išsidėstę teritorijoje, buvo tikrai karšta, o buvo snieguota žiema. Trečia dalis man atrodė iš vienos pusės, net gana vykęs siaubo žaidimas. Kraupūs į prisiminimus ivynioti agento nuotykiai parodė, jog taikli kulka gal užbaigti, net legendos dienas. Nesu matęs geresnio pavyzdžio,kai viskas rutuliojas prisiminimų sūkury. Ar tai nostalgija ar ten buvo tikrai kietai? Greičiausiai ir tas ir tas. Nemažai misijų buvo paimta iš pirmos dalies, tačiau tai suteikė nors ir nesu perėjęs pirmos dalies, įtikinamą prisiminimo jausmą. Tai iš dalies ne tik hitmano prisiminimai, bet ir žaidėjų. Bet netrūko ir naujų lokacijų, jei neklystų Rumunijoje esanti skerdykla brūkšnelis naktinis klubas buvo super. Ir pavalgai ir pašoki, ko daugiau reikia, ironiška, kad taikinys tą kartą buvo tokio svorio, kad šokt nesugebėjo.

4 dalis vienokia ar kitokia prasme matyt geriausiai žinomas ir labiausiai pamiltas frančizės žaidimas. Šis dviprasmiškas protagonistas gauną naują kontraktą, kuriame tenka pabuvoti, net sau skirtam karste bei pajusti išdavystės ir sunkaus žudiko darbo naštą. Visi žaidimai iki šio žybėjo muzikine prasme dėl genialaus Jesper Kyd kompozicijų, bet šioje dalyje muzika tarytum suauga su kiekvienu žaidimo momentu bei detale. Ji verčia pagaugais eit odą. Šios dalies muzikos takelis neretai vėl ir vėl perklausomas. Tai buvo neregėtai stipru ir liūdna, nes tai tapo ir atsisveikinimu. Šioje dalyje buvo kaip niekada jaučiamas kelių misijai įvykdyti būdų ivairumas. Kai sukeli neva nelaimingą atsitiktinumą ir laikraštyje paskaitai apie tragediją, kuri buvo netikėta belieka tik nusišypsojus pasitikrint ar nepradėjai iš to džiaugsmo plikt. Nemėgstu operų ar operečių, bet šiame žaidime buvo nepamirštamas spektaklis.

Galima pasijust buvo ir žiūrovu ir prodiuseriu, kad nori ir aktorium, kas žaidė supras. Tačiau galbūt daugelio nuostabai geriausiu šios serijos žaidimu laikau būtent 5 dalį. Absolution. Man tai absoliutus šedevras. Brandusis medžiotojas tampa grobiu. Jį gaudo kas netingi ir jis viso šito chaoso metu parodo geriausias savo žmogiškumo savybęs. Tai vos ne asmeninio atpirkimo verta kelionė. Šį kartą agentas neriasi iš kailio ir dėl savęs ir dėl jo dalimi tapusios kolegės ir dėl jo praeities nevertos mergaitės. Man kaip tikinčiam tikrai patiko persirengt kunigu bei biblija suknezint pagrobėjo kaukolę. Taip tikrai taip, žaidimas kupinas atpildo, keršto bei bausmės motyvų.Tai kitokia patirtis, niekas ant lėkštutės tikslių nuorodų ir atlygio nepateiks. Labai patiko matyti kaip pagrindinis veikėjas naudojas savo patirtim, ryšiais bei gudrumu. Žaidimas turi holivudo filmo vertą siužetą. Bene labiausiai įstrigusi misija buvo amerikos miestelio chuliganų gaudynės. Pasirodo, tam kuris neturi plaukų neproblema suprast kirpyklos klientų įnorius. Pabaigai dešimt balų, o tolimesni 47 jo nuotykiai kaip supratau naujų dalių dėka turi būti bent kuriam laikui pamiršti. Man tai geriausias žaidimas. Tai 20 metus besitęsianti serija. Serijos kūrėjus tenkino reitingai, bet pardavimai nebuvo visad sekmingi. Tad paplokim kantriems ir atsidavusiems kūrėjams. Jų dėka išvydom šį nuotykį, kuris buvo varomas musų smegenų judėjimu. Jas šį žaidimą žaidžiant pasukti tikrai reikia. Taigi su jumis buvo agen... Tai yra žaidėjas Saulius Staliūnas.

7:38 ryto. kas paskatino tokiu nepatogiu laiku mane čia postint...
 

Mieli skaitytojai,
Turime jums didelių ir labai svarbių naujienų.

Dar vienas skaitytojas parašė į naująją mūsų rubriką "Gerbiama Redakcija". Šį kartą apie anime TOKYO GHOUL. Gero skaitymo!

Tokyo Ghoul arba Kiek tave reikia pyzdinti, kad tu pagaliau suprastum?..

Geriau būti nuskriaustam nei skriausti kitus – taip mėgo sakyti pagrindinio herojaus Kaneki nevykėlė motina, kuri ne tik viena augino savo vienturtį sūnų, bet dar ir pastoviai „gelbėdavo“ savo vyresnę sesę, nes ji visada atseit turėjo finansinių problemų. Stokodamas dėmesio berniukas užsidarydavo savo mirusio tėvo darbo kambaryje ir skaitydavo jo paliktas knygas, o norėdamas motinos dėmesio gaudavo lupti už nieką. Kiekvienam nors truputį išmanančiam psichologija aišku, kad klaidingas mastymas priveda prie tokių pasekmių – nuo persidirbimo kilęs nuovargio pyktis yra išliejamas ant nekaltų ir silpnesnių. Savaime suprantama, kad toks darbas be poilsio ir emocinis stresas galėjo privesti tik prie vieno dalyko, prie kurio ir privedė – Kanekio motina užsilenkė, kai jam buvo vos 10. Kam teko gyvenime matyti tokio tipo žmonių, visi pritars, kad ankščiau ar vėliau viskas užsibaigia jeigu ne mirtimi tai LAAABAI prastos kokybės gyvenimu sau ir savo artimiesiems, šiuo atveju mažas berniukas liko be paskutinio artimo žmogaus apart savo vienintelio draugo Hide. O tai debilė! Bandė visiems būti gera, bet galų gale labiausiai įskaudino savo sūnų, ir kas galėtų pagalvoti, kad taip galėjo nutikti...

Augdamas mūsų herojus išlaikė tris dalykus – savo motinos gyvenimo filosofiją, meilę skaitymui ir Hide. Tačiau viskas pasikeitė, kai jo mėgstamiausioje kavinėje jis sutiko Rizę, nuo kurios negalėdavo atitraukti akių, bet užkalbinti neužteko kiaušų – nėra ko tikėtis, kai augai su tokia motina. Bet vieną dieną jie vis gi nuėjo į pasimatymą, tačiau viskas baigėsi labai blogai, nors aš pasakyčiau, kad labai, net labai gerai. Tik naivuolis Kanekis galėjo tikėtis, jog toks pilkas knygų žiurkėnas galėtų patraukti gražios merginos akį, nes savaime aišku, kad jai iš jo kažko reikėjo, o jai reikėjo jo mėsos. Rizė buvo žmogėdra – pats pavojingiausias plėšrūnas Tokyo Ghoul visatoje. Jinai įmanipuliavo Kanekį palydėti ją namo pro pavojingą rajoną, kuriame nieks nepastebėtų, kaip ji jį nužudo ir suryja. Tačiau laimingo neatsitiktinumo dėka ant jos užkrito plieno gabalas, o jos organai buvo transplantuoti į Kanekio kūną, nes operuojantis chirurgas buvo pasiryžęs prisiimti atsakomybę, kadangi „labai norėjo išgelbėti vaikiną“. Na, turbūt net nematę anime supras kas nutiko toliau, transplantuoti organai patį Kanekį pavertė į žmogėdrą. Ir aš čia nerašysiu apie jo verkšlenimus, kai jis bandė nevalgyti žmogienos, nes norėjo išlikti žmogumi, šią temą palikime kitam kartui.

Visiškai sugijęs Kanekis įgavo tiesiogine to žodžio prasme žudančių savybių ir susirado naujų draugų, kurie taip pat buvo žmogėdros, bet tie gerieji žmogėdros – kaip Šūdlėlydyje Kalenų šeima mito tik gyvūnų krauju, taip naujieji Kanekio draugai mito tik tų mėsa, kurie mirė arba žuvo ne žmogėdrų dėka. Nepaisant to, kad Kanekį gerai supyzdino jo simpatija, po ko biologine prasme jis tapo tokiu, kad galingas tai per silpnas žodis, jis vis tiek išliko silpnas ir dėl savo silpnumo vos neprarado Hide, laimei vaikino kūno kontrolę perėmė Rizė ir įniršis. Dėl Rizės, aš nepamenu ar tai iš tikrųjų, ar čia jo psichologiniai zajobai, nes tiek gyvenimo bei žmogėdrų pyzdinamas Kanekis tapo truputį jobnutu ir jo viduje kažkas pradėjo busti, todėl keista, kad nei vienoje kovoje Kanekis nepanaudojo nei vieno iš savo motinos išmokto bitch slap’o. Gerai, geriausio draugo vos neužmušė, gal jau užtenka, gal jau pats laikas ne tik treniruotis, bet ir pakeisti savo debilišką mąstymą? Baikit, nemanau. Po to dėl savo naivumo jis vos nebuvo suvalgytas žmogėdros kanibalo, bet visą jo apgailėtiną asmenybę karūnavo scena, kurioje jis stipriai laikė užčiauptą mažos mergaitės burną, kad ji neišleistų nei garso, ir tyliai su ašaromis akyse jie stebėjo, kaip pareigūnai žudė jos motiną. Na, kaip manote, ar jau užteko? Pff, aišku, kad ne. Iš karto po įvykio Kanekio draugė Touka nepaklauso kitų žmogėdrų ir surezga keršto planą prieš mergaitės motiną nužudžiusį pareigūną, tačiau Kanekis vėl atsisako pilnai dalyvauti, t. y. padėti nužudyti tą pareigūną, bet prižada, kad padės kuo tik galės - išskyrus žudymą, vis šis tas, pagaliau po tiek traumų jam kažkas daėjo, nors ir nedaug.

Paskutinis lašas, kurio dėka berniukas virto vyru buvo tas, kad nuo Rizės organų Kanekis įgavo ir jos specifinį kvapą, kuris priviliojo nesveikai stiprų, bet tiek pat per galvą daužtą žmogėdrą Yamori. Na ir galų gale, po diena iš dienos kankinimų, laužomų kaulų, pirštų kirpimo, nuodingo šimtakojo sukišimo į ausį bei supratimo, jog jeigu jis nieko nepadarys, toks pats likimas laukia ir jo naujųjų draugų, tada jis išvydo Rizės viziją, kuri jam išaiškino, kokia jo motina yra dūchė, kuri painiojo silpnumą su gerumu, dėl kurio nukentėjo jos artimieji (gaila, kad jis negyveno Lietuvoje, jam čia greitai būtų paaiškinę, kad - arba dūchini tu, arba dūchina tave). Kanekis susitaikė su tuo, kad yra žmogėdra ir suprato, kad tai ne jis neteisus, o pasaulis neteisingas - Machigatte iru no wa boku janai, machigatte iru no wa kono sekai da! Per likusius sezonus Kanekis išlaikė savo naivumą ir truputį motinos filosofijos, kas jam irgi neapsiėjo be kainos, tačiau jo kietoji pusė visada gelbėjo tiek jo, tiek jo draugų šiknas.

Taigi, skaitytojau, o kiek tave reikia pyzdinti, kad pagaliau suprastum?

Kuroko

https://www.rasyk.lt/kuriniai/244008.html

Istorijos tęsinys antrąjame Pixelio Gadynės žurnalo numeryje

tikiuosi, nesupyksit, kad prikelsiu šią temą.

antras Pixelio Gadynės numeris pasirodys jau visai netrukus. galbūt šią savaitę. įtemptai dirbu jau prie trečio numerio turinio. na, o antrasis bus kur kas gražesnis, nei pirmas. tiek už vizualinę pusę, tiek už turinį esu 100% tikras, kad bus pati aukščiausia kokybė. 

antrame numeryje mažiau apie žaidimus, tačiau daugiau apie fantastiką ir anime. trečias, kurį dabar ruošiame, bus labiau apie geimus.

@Suveln, o nenori mėginti jungtis su "Protagonisto" žurnalu? Kadangi jis jau turi nemažai patreonų ir to norintiems išeina popieriniu formatu, tai jam daugiau šansų išlikti. Pats turiu popierinius, nepalyginamai smagiau skaitosi nei ekrane.

na gal kada ir susijungsim, šiuo metu kontaktų nepalaikom. mūsų žurnalai truputį skirtingi. jie turi daug didesnę komandą, turi daug reklamos ir jų žurnalas yra skirtas labiau mainstream auditorijai. mes išvis jokių reklamų neturim ir labiau core auditorijai bandom taikyt. kai pasirodė pirmieji Protagonisto žurnalai pradėjau galvot ką daryt, kad tai nebūtų du vienodi leidiniai. tad sugalvojau daugiau apie anime rašyti, nes jie apie anime beveik nerašo. norisi vistiek kažkaip kitaip daryti.

beje, šiom dienom antras Gadynės numeris pasirodys. maketuotojas jau paskutinius štrichus daro.

prieš 9 valandas, Rayman parašė:

"Protagonisto" žurnalu?

Dėkui žmogau.   Kaip aš apie juos sugebėjau nieko negirdėt. Gėda man. Žiūriu visus tris numerius dar galima nusipirkti žurnalo. Reikės online paskaityt, jei bus kokybiški tekstai, nusipirksiu popierinius variantus.

GameON'e mačiau Protagonisto stendą, turėjo savo žurnalų ir žaidimų

prieš 12 valandų, Soujiro parašė:

Dėkui žmogau.   Kaip aš apie juos sugebėjau nieko negirdėt. Gėda man. Žiūriu visus tris numerius dar galima nusipirkti žurnalo. Reikės online paskaityt, jei bus kokybiški tekstai, nusipirksiu popierinius variantus.

Aš užmačiau nuo pirmo numerio. Bet tai permesdavau skaitmeninę versiją, aišku, nieko neskaitydavau ir užmiršdavau. Bet kai išėjo trečias numeris, tada susidomėjau. Man skaityt visada smagiau tikrą popierių, tai nusipirkau, o paskui tapau ir patreonu. Jei paremi 10 $ už žurnalą (ne kas mėnesį), tai atsiunčia patys, nereikia ieškoti pačiam. Ir bent man labai patiko. Kol kas perskaičiau 2 ir 3 numerius. Šįvakar ir 1 pradėsiu. Tekstai aukšto lygio, įdomūs.

Pasirodė antrasis Pixelio Gadynės numeris !!

Ilgai ruošėme, surinkome pačią kiečiausią komandą, sudarytą iš profesionalių rašytojų ir puikiai savo srityse išmanančių žmonių + turime labai rimtą dizainerį-maketuotoją (Gytis Nėnius), kuris žurnalą pavertė tiesiog nuostabiu bei naują kalbos redaktorę (Monika Viliušytė) Numeris gavosi kiek trumpesnis (kiekybę iškeitėme į kokybę) bei kur kas mažiau apie žaidimus ir daugiau apie anime.

Numeryje skaitykite apie tamsiąją cosplay pusę (paruošė jums gerai žinoma autorė iš pirmojo PG numerio Judita Mikulėnaitė), sužinokite, kaip sukurti kokybišką youtube kanalą ir kaip išmokti rašyti (naujasis mūsų redaktorius Rokas Mikutis parengė naują rubriką, pavadinimu "KAIP?"). Taip pat, skaitydami sužinokite apie vienus svarbiausių anime serialų, kuriuos padėjo parengti Eduardas Žemeckis. Dar viena naujiena - greitai kultine tapsianti autorė Lina Ivanova su trimis fantastikos recenzijomis ir viską apvainikuoja įdomus ir prasmingas interviu su fantastikos rašytoju Gintautas K. Ivanickas! O kur dar "Hyrausai"... Kur Darksiders?! Apie viską sužinosite, perskaitę antrąjį numerį. 

Skaityti ISSUU.com - https://issuu.com/pixeliogadyne/docs/pg2_pages

Skaityti DocDroid.com - https://docdro.id/6cLwfV3

Atsisiųsti PDF: https://www.transfernow.net/SVX8Yt042020

Gero skaitymo linki mūsų puikiausia komanda!

Nuo šiol žurnalas talpinamas ir PlayManijoje ?

https://www.playmanija.lt/failai/k62/pixelio-gadynë/

Respektas už "Kopą" (Dune). Dar neskaitęs, bet būtinai gausiu, nors gauti lietuvišką versiją bus problemų. Tiek valandų praleista su Dune 2 ant MD ir su Emperror Battle for Dune ant PC.

Aš Dune knygas jau skaitmeniniu formatu seniai pasiruošęs, bet ten TOOOKS kiekis knygų, kad neprisiruošiu nė pradėt.

Kiek supratau, yra penkios dalys? Ir tik dvi pirmos lietuviškai išleistos? Aš skaitmeninių knygų neprisiverčiu skaityt, nebent iš reikalo kai studijavau. Man reik popieriaus ir knygos kvapo.

Pixelio Gadynës podcastai sugrįžta su trenksmu! Helovino proga prisimename mums įsimintiniausius siaubo žanro žaidimus. Linkime malonaus klausymo!

Podcaste dalyvauja: Edvardas AKA Valtel[ė], Eduardas AKA Sebastianas ir Dainius AKA Mankis.

Fone jūsų ausis pjauna Haunted Corpse albumas "Dirges for the Undead".

Soundcloud: 

Mixcloud: 

https://www.mixcloud.com/Pixelio_Gadynë/pixelio-gadynë-podcast-siaubo-žaidimai-halloween-special/