Dark Souls 3

Postas bus ilgas, bet negaliu nepasidalint? Po 3 dienų kalimosi ir gal 80 mirčių (tiksliai neskaičiavau, gali būti ir daugiau) įveikiau pirmą tikrą Dark Souls bosą - Abyss Watchers, kas žaidė žino. Visaks kas parašyta patarimose tiesa, taip reika bendros strategijos, reika pasiruošti, išsirinkti koks derinys labiausiai tinka, taip reikia žinoti judesius, kada galima trinktelt (1, max 2 kartus), o kada ne. Bet svarbiuasia yra psichologijos pasiruošimas. Po N mirtčių tavo jausmai tiesiog atbunka, tu pradedi matyti ne BOSA, o tiesiog vos ne eilinį priešininka, tik labai greitia judanti ir su galingu ginklu. Taip, aišku viduje labai nori laimėti, bet to metu tiesiog žiūri ką jis daro ir kali ir taip iki pabaigos. Kadangi per sesija, tai gal jau 20 kartas, pirštai šlapi nuo prakaito, rankos sutrauktos nuo migtuko užspaudimo, per kovos pertauka valaisi pirštus ir tiesiog stengės nežiūrėt į ekraną kaip jis virsta tikru Bosu, nes jeigu jaudulis ir suvokimas kad tai boss fight paims viršu, viskas, tikimybė laimėti maža. Prieš pergalingą kartą gal 2 kartus sakiau sau kad jiegu dar karta mirsiu, viskas, einu miegot, bet "na dar lartelĮ". Su bosu kai keliasi antrai fazei, jau pradėjau "šnekėt" - "na kagi partrnerį - pašokam". Kai nukaliau, prisipažinsiu rėkiau, pabudusi žmona pasakė "gal tu durnas?", bet negalėjau susilaikyti. Ir pripažįstu ką sakė žmonės tiesa - tokiu pojūčiu kai nugalį (realiai ne bosą, tu nugali pats save) ne duoda joks kitas žaidimas.

Ačiū visiems už palaikimą? @Eiviokas, taip pažįstamas jausmas. 2oje dienoje šio boss fight ėjimo irgi buvo jausmas tiesiog padėti žaidimą į šoną ir leisti sau pailsėti, nes su Dark Souls tokiais momentais būna ir frūstracijos jausmas, kuomet jauti piktį žaidimui, keiki jį kodėl jis tuok sunkus, nes gi taip norisi eiti toliau, bet negali "boss fight".  Bet žaidimas pasidaro toks "addictive", kad spjauni į viską ir kalėsi. Paskutinę dieną tiesiog ėjau ir ėjau į areną, dieną prieš išbadęs įvairias strategijas kol galu gale atradau būtent savo, kuri ir suveikė, nes vakar pirmą etapą įveikdavau praktiškai visada ir paskutinis kelis kartus kai jau perpratau paprastai dagyvendavau iki pusės jo health baro, nes jau žinojau ką daryt. tiesiog stengiausi negalvoti kaip apie bosą ir tiesiog dariau kaip reikia kad įveikti. Kai nugalėjau, net nebuvauu matęs jo health baro, nes visas dėmesys ką jis daro. Tą paskutinį kartą turėjau vieną Ember, ir pasakiau sau kad jeigu gerai eisis pirmas, liks daug estus flask, tai 2me etape sunaudosiu ir pabadysiu įveikt. Po kovos likau tik su 1 flask, nors prieš tai turėjau gal 5 (iš viso buvo 7). Iš tikrųjų tai prieš tai nebuvau joks Dark Souls fanas, esu biški žaidęs 2 dalį ant kompo, su koop įveikiau pirmą bosą (tiksliau man jį įveikė), o šitas įtraukė. Labai patinka man tas grim settingas ir jo 1080p grafika ant 4k teliko atrodo puikiai (ne vsiems žaidimams taip išeina). Tiesa žaidžiu už eilinį knightą, bet su aukštu endurance (daug staminos) ir vigor, be to padariau jį "lengvu", greitai ridenasi? Tai va, toks story. Bandysiu toliau , nes užkabino. Cyber guli stalčiuje.

P. S. Kiek suprantu galiu sveikinti su PS5? Kaip įspūdžiai ?