Iš germanų kalbos grupės išversta į lietuvių kalbą. Leidykla Kranklys. 2025

Aš pradėjau rašyti, nes man sakė, kad emocijų užlaikymas savyje, tai kaip verdančios sriubos katilas. Šiek tiek daugiau ugnies ir viskas per viršų. Todėl turiu su kažkuo megzti dialogą, kad galėčiau nuraminti savo vidinį pasaulį. Bet gi esu vienas, kam Aš galiu atverti savo minčių kanjonus? Kur man padėti save? Ir čia mano akys aptiko raides. Jos netuščiažodžiauja, nesmerkia, nedalina patarimų, jos tiesiog visados yra šalia, kaip ištikimas karvedys, kai Tau labiausiai jo reikia. Taip pradėjau jas jungti su savo mintimis, ko pasekoje mano raidžių sėja pradėjo vis didėti. O vidinės audros rimo, rimo ir tapo ramu, nes išgyvenau dar vieną dieną.

Aš esu priekyje, o Jūs gale. Teisti mane gali tik tas kas prieš mane. Eivildo frazė VI aktas.

Tikriausiai niekas neprisimena savo pirmųjų gyvenimo metų, ne išimtis ir Aš. Galiu tik atpasakoti ką girdėjau iš tėvo lūpų. Apie priešistorę, kodėl Mes gyvename, o tiksliau slepiamės šioje metalinėje skardinėje. Pasirodo didžiosios tautos nepasidalino naudingųjų iškasenų ir sugalvojo pažaisti „grybų” karą. Kas turėjo galimybę – tas pasislėpė požeminiuose bunkeriuose sužymėtose pagal numeraciją (mūsiškė 101-oji). O visa kita buvo nublokšta ir palikta likimo valiai. Radiacija „suvalgė” pasaulį. O prabėgus daugybei metų Aš gimiau. Tiesa, mano gyvybė pasiglemžė mano Mamos Jorūnės gyvybę. Nežinau tikslių detalių kas nutiko, tik girdėjau nuogirdas, kad Mamos organizmas nesugebėjo atsistatyti po gimdymo. Vėliau sekė gyvenimas kartu su tėvu. Jis man nuo mažų dienų kartojo kaip mane mylėjo Mama. Ir skaitė jos mėgstamiausią ištrauką iš Biblijos – Apreiškimas Jonui 21:6 – Jis man pasakė: „Tai padaryta. Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Ištroškusiems nemokamai duosiu vandens iš gyvybės vandens šaltinio.„. Šios eilutės buvo perrašytos ir įrėmintos mūsų Mamos atminimui. Ir padėtos matomiausioje kambarėlio vietoje, kad visi matytų šias eiles ir prisimintų ją.

Pamenu savo dešimties metų gimtadienį. Susirinko daug žmonių, mėgstamų ir nemėgstamų. Visi iki vieno suaugėliai kaip susitarę norėjo man pasakyti ką nors išmintingo, kad liktų kas mano galvelėje. Atmenu tik senolės Alfonsinos beriamą tiradą, – Antanėli, nors esi dar jaunas, bet jau stipraus charakterio būdo. Nepamesk šios gyvenimo dovanos. Ji tikrai pravers mums čia slėptuvėje 101-as. Jos žodžiai pusiau Dievui į ausį – stiprus charakteris liko, o manęs čia neliko. Kas dar įdomaus nutiko per gimtadienį? Gavau mėgstamiausią berniukų žurnalą Dviragis. Ne šiaip sau kokią tai išplėšytą lapų kopiją, o su visais pilnais puslapiais! Pavydėjo dar ilgai bendraamžiai. Tiesa, likome be torto, nes ponui robotui Žibiui Daugiarankiui susimaišė protas ir iš torto liko košė. Daugiarankiai puikūs namų pagalbininkai, iš fizionomijos panašūs į aštuonkojį, bet yra tryrankiai. Jie jutiklių pagalbą puikiai gali atlikti kelias užduotis vienu metu, tik funkcionavimui jiems reikalinga elektra ir kuras. Žibis sugebėjo net atsiprašyti, kad tortą sumalė į miltus. Niekas per daug ir neliūdėjo, nes tų pačių ingredientų tortai seniai visiems buvo pabodę.

Pilną dienoraščio įrašą rasite Gamelement.eu svetainėje, gero skaitymo!