Vakar su draugu diskutavome apie žaidimus ir jų prasmę mūsų gyvenime, tai jis bando "mesti" žaidimus, nes jie nebe suteikia jam jokio malonumo (atsipalaidavimo). Kas labiausiai nustebino, tai jo pabaigos sakinys "nebent norisi pabėgti nuo realybės" (nors nežaidžia mmo, tai ne social problema). Ir gerai pagalvojau, ar esu kada nors ėmęs pultelį į rankas, galvodamas "Pagaliau! Dingsiu iš čia ir pasinersiu į kitą pasaulį!" Kiek sugeba "atgaminti" smegenėlės, niekada nesu taip galvojęs, nes man žaidimai yra nuotykis, istorija, kova. Kaip skaitydamas knygą ar žiūrėdamas filmą, aš seku jų herojus, pasaulius, tačiau užsidaryti tam pasaulyje, norint pabėgti nuo realybės man nėra tekę. Suprantu, kad mes žaidime įsikūnijame/susiejame save su personažais, mūsų vertybės verčia pasirinkti iš dviejų atsakymų, būtent tą kuriuo dažniausiai ir vadovaujamės gyvenime. Tačiau tai normalu, kaip ir skaitant knyga, tu pritari personažo veiksmams arba ne. Pabėgti ir slėptis nuo tikro pasaulio, man atrodo tas pats, kas problemų sprendimą atidėti kitai dienai, o atėjus jai vėl pagalvoti apie kitą dieną. Be abejo ar problemos suteikia kam malonumą? Dažniausiai stresas, nervai, pyktis. Nebent į problemą žiūrim kaip į gyvenimo galvosūkį, kurį išsprendus gerai, malonumas bus dvigubas. Draugas juos "meta" ir dėl to, jog norisi daugiau nuveikti t.y. mokytis, pasisemti žinių, tačiau tikiuosi jei grįš prie žaidimų, tai išsilgęs nuotykių. Būtent artėjant virtualiai realybėj vis arčiau prie mūsų namų slenksčio, vis plačiau turėtų būti eskaluojamos temos apie jų žala visuomenėje. Įsivaizduokime žaidėją suprantanti virtualų pasaulį (žaidimą) kaip bėdos sprendimą, jam niekados nesinorės jo palikti ir išspręsti dabar esančios kliūties. Darbe diskutuodami apie VR prietaisus priėjome prie išvados, kad šie įrenginiai žmones gali priversti likti VR pasaulyje daug ilgiau, nei iš tikrųjų bus rekomenduojama (tikiuosi bus apsaugos sistema leidžianti sistemai išsijungti po tam tikro laiko). Paklausite, o kiek rekomenduojama? Aš šito nežino, kiekvienas žmogus sėdi prie žaidimo, pagal galimybes, malonumą, nuovargį ir dar daugelį aspektų. Nauji potyriai gerai ir visuomenei ir evoliucijai, tačiau kas per daug kaip žinia yra nesveika. Norėjau sužinoti iš čia esančių Playmanų ar daugelis iš Jūsų bėgate nuo realybės, norėdami pasislėpti virtualiame pasaulyje? Ar Jums žaidimai yra viena iš malonumo/atsipalaidavimo formų? (kaip knyga ar filmas).