Shin Megami Tensei

Kūrėjas: Atlus

Platforma: iOS(Apple mobilieji įrenginiai)

Žaidimo programos tipas : Universal

Kaina: aštuoni JAV doleriai

Nuoroda į parduotuvę: https://itunes.apple.com/us/app/shin-megami-tensei-eng/id804069802?mt=8

Shin Megami Tensei (jap. Tikrosios Deivės Atgimimas) – tai vaidmenų žaidimas originaliai išleistas dar 1992 metais „Super Famicom“ konsolei, dėl didelio populiarumo Japonijoje perleistas „Sega CD“, „Playstation“, „Gameboy Advance“ platformoms su geresne grafika ir garsu. Nors žaidimas buvo išleistas tik Japonijoje, vertimų grupė „Aeon Genesis“ 2002 metais išvertė žaidimą į anglų kalbą ir padarė jį prieinamą platesnei auditorijai. Žinoma, vertimas turi šiokių tokių bėdelių, kurios ištaisomos papildomais pataisymais. Šis žaidimas yra trečiasis serijos „Megami Tensei“ žaidimas.

Kompanija „Atlus“ kovo 18 išleido žaidimo „iOS“ versiją su pirmuoju oficialiu vertimu į anglų kalba, dėl Android versijos kol kas nieko nežinoma. „iOS“ versija tai „GBA“ versijos portas su priedais ir ankščiau minėtu vertimu. Kuo skiriasi ši versija nuo originalo pamatyti nesunku – iš karto į akis krenta detalesnė grafika ir modernizuotas meniu, taip pat perpiešti demonai, o pasaulio žemėlapis atvaizduojamas izometrine perspektyva.

Atsirado du ekrano režimai kuriais galime žaisti:

Portrait (kai prietaisas pastatytas stačiai ir ekranas padalintas į dvi dalis: viena vaizdui, kita mygtukams) ir Landscape (kai prietaisas gulsčias ir mygtukai naudoja tą patį ekrano plotą, kuriame atvaizduojamas žaidimas, deja žaidimo laukas neužpildo viso ekrano, kas man labai nepatinka). Abu šiuos režimus įjungsime paspaudę mygtuką, o ne paverstus prietaisą, kaip įprasta kituose žaidimuose.

Taigi, svarbiausias klausimas – kuo gi šis žaidimas ypatingas?

Kitaip negu daugelis tuo meto konsolinio stiliaus vaidmenų žaidimų (angl. Console-Style RPG), kurių veiksmas vyksta viduramžiuose, „Shin Megami Tensei“ pasižymi stiprią siužetine linija, kuri pasakoja apie Japonija 1990 - aisiais, kai tarp dviejų šalių JAV ir Japonijos kyla konfliktas.

Šiame žaidime, liečiamos visos „jautrios“ temos: genocidas, religinis fanatizmas, besaikis politikų godumas, rasizmas ir beveik viskas, kas vakarų pasaulyje daugiau ar mažiau laikoma tabu. Žaidime naudojami visų religijų simboliai ir mitai. Kūrėjai, galėčiau sakyti, neblogai pasidomėję ir apie sąmokslo teorijas.

Be išvardintų dalykų žaidime nagrinėjami ir moraliniai, filosofiniai klausimai, kurie dažname žaidime neužduodami, pavyzdžiui, „Ar blogis visada blogas?“, „Ar gėris visada geras?“, nes žaidime pasitikėti gali tik vienu žmogumi – savimi, kadangi tik nuo žaidėjo pasirinkimų priklauso kaip baigsis žaidimas. Žaidimo eigai daugiausiai įtakos turi tik pats žaidėjas. Todėl šis žaidimas laikomas vienu įnovatyviausių savo žanro atstovų tarpe.

Žaidimo siužetas

Šio žaidimo veiksmas padalintas į dvi dalis: 1990-sius ir 2020- sius.

199x arba žaidimo įžangoje Tokijo mieste, mūsų veikėjas septyniolikmetis paauglys iš vieno labai talentingo ir vežimėlyje įkalinto programuotojo Styveno gauna demonų iškvietimo programą, kuri kaip ir sako pavadinimas, iškviečia skaitmeninius demonus.

Tokijo mieste įvyksta serija kraupių žmogžudysčių ir tebevyksta politiniai neramumai, kurie griauna visuomenę. Šie įvykiai, Styveno manymu, nutiko demonų serverių sutrikdymo, kurį sukėlė žmonės.

Tokijas visiškai užblokuotas, vienas iš Japonijos generolų surengia perversmą ir paima valdžią į savo rankas, todėl į šalį skubiai atvyko amerikiečiai su tikslu gražinti tvarką. O kadangi Japonijoje pradėjo siautėti demonai, jos tikrai neras. Ši žaidimo dalis yra kaip geras trijų valandų prologas, kuriame žaidėjas susipažįsta su visomis žaidimo įmantrybėmis ir suranda pagalbininkų, be to šiame etape žūtbūt reikia apsirūpinti atsargomis, nes kitame bus riesta.

2020-ieji

Šiame etape prasideda tikrasis žaidimas, praėjus trisdešimt metų po to, kai visame pasaulyje įvyko branduolinis holokaustas. Didžioji dalis Tokijo gyventojų žuvo, pinigai nuvertėjo. Dvi grupuotės Gajai ir Mesianai pradėjo atvirą karą ir visus, nepriklausančius jiems, laiko priešais, kuriuos reikia išnaikinti.

Žaidimo eiga

„Shin Megami Tensei“ žaidžiamas kaip pirmo asmens požemių tyrinėjimų žaidimai. Vaikštant mieste, mes kamera mums rodo vaizdą izometriniu 2D režimu, o užėję į pastatus grįžtame į pirmo asmens režimą.

Kaip ir kituose panašiuose žaidimuose, šiame yra naudojama „random encounter“ mechanika t.y. iš niekur atsirandantys priešai. Žinoma, kitaip negu kituose žaidimuose, prieš pradedant laidyti kulkas iš ginklų ar prieš smeigiant kardais mes turime pasirinkimą ar norime bendrauti su demonais, ar ne. O bendrauti su jais reikia paprastai – paspaudus kovos mygtuką „TALK“, kuris leis šnekėti su demonu ir pasirinkti ar nori kalbėti švelniai („Friendly“) ar grubiai („Threatening“). Demonas gali atvirai šaipytis iš veikėjo ir versti jį vykdyti savo sąlygas, nes demonai į tavo būrį už „ačiū“ neprisijungia. Demonai taip pat negali prisijungti į tavo būrį jeigu tavo lygis mažesnis už jų arba tavo „Intelligence“ mažas. Sutikę demonus ir įvykdę kalbos patikrinimą galime prašyti, kad jie duotų pinigų ar demonų išlaikymo energijos. Žinoma, bus demonų, su kuriais teks labai atsargiai tartis.

Žaidime yra ir dar vienas labai svarbus dalykas – mėnulio fazės. Nuo jų priklauso kaip gerai jums seksis ir tam tikroms fazėms esant jums net neapsimokės derėtis su demonais, tik žudyti. Šioje versijoje atsirado demonų pasirodymų dažnio matuoklis (mėlyna reiškia, kad demonų nėra, raudona, kad tuoj užpuls)

Kovos žaidime vyksta panašiai kaip ir „Pokemons“ – veikėjas šaukia komandas, o demonai vykdo. Kovoti žaidime teks dažnai, bet ne tiek kiek originalioje versijoje, nes kovų sunkumas buvo ženkliai sumažintas, tačiau kai kurios kovos gali labai užsitęsti. Šioje vietoje reikia dėkoti kūrėjams, kad davė automatinės kovos funkciją, nes paskutiniuose žaidimo lygiuose dėl padidėjusio demonų sutikimo dažnio be jos neįmanoma apsieiti. Kovos animacijos paprastos, bet suprantamos: t.y kai naudojamės kulkosvaidžiu (angl. machine gun) mums parodo kulkų serija, kai šauname su vinčesteriu mums rodo šratus pataikančius į priešą. Kai kaunamės su priešu mums rodo monstrą ir jeigu jo pajėgų yra daugiau negu vienas, viršuje atsiranda žmogeliukai, kurie parodo kiek dar demonų liko. Taip pat viršuje rodo demonų būklę (kai demonai turi daugiau negu pusę gyvybių rodomas stovintis žmogeliukas, kai demonui lieka mažiau ne dvidešimt procentų, jis atsitūpia ir jį nugalėjus nuskrenda)

Kadangi žaidimas pakankamai senas, jis turi savų bėdų, tačiau net ir ši modernesnė versija nuo jų kenčia, jos pakiša koja prie naujesnių serijos žaidimų pripratusiems žmonėms. Nors žaidimo koridoriai, palyginus su kitais žaidimais ir yra primityvoki, jie vis tiek turi savų triukų, pvz.: praėjus daugiau negu pusę žaidimo atsiranda nuodingos grindys, vienos krypties praėjimai (galima eiti į priekį, atgal ne) ir visokie užkeikti aukštai, nematomos sienos, verpetai ir t.t, kurie prailgins jūsų blaškymąsi po požemius, nors ir visada galima pažiūrėti žemėlapį, kad nepasiklystume, netgi yra burtas, kuris padaro žemėlapi permatomu ir padeda į dešinįjį kampą.

Labiausiai man šiame žaidime patinka tai, kad jis visiškai nelaiko žaidėjo už rankos, kituose serijos žaidimuose būna pažymėta, kad laukia bosas, priešai pasunkėjo ir taip toliau . Tačiau “Shin Megami teisei“ dažnas žaidėjas gali nežinoti, kad tuoj įeis pas bosą ir teks pradėti žaisti iš naujo. Kaip ir visuose senuose vaidmenų žaidimuose, gali būti, kad žaidėjas nepastebės tam tikro siužetui svarbaus veikėjo, kuris tūnos kažkur pasislėpęs (laimei egzistuoja toks dalykas kaip internetas). Kitaip negu dažname RPG reikia pasukti galva derantis su demonais ar kovojant, nes viena maža klaidelė ir tavo veikėjui „batai“. Laimei, išsaugoti galima kada tik žaidėjas nori ir todėl lengviau šia versiją įveikti, nes suklydus nebeteks grįžti į išsaugojimo tašką, kuris buvo prieš kelis kambarius, ir užtrukti dar kelias papildomas valandas, o tai iš dalies daro žaidimą lengvesnį.

Kaip dėl sunkumo, ar jis tikrai toks sunkus.?

Šis žaidimas sunkus jeigu žaidėjas nesilaiko paprastos taisyklės – nejungia demonų. Tai yra esminė žaidimo taisyklė, nes negalima prisirišti prie demonų, o kodėl taip?

Mūsų veikėjo lygis kyla, demonų ne, todėl reikia jungti demonus, kad vėlesniuose lygiuose galėtume efektyviai pasipriešinti. Be demonų mūsų veikėjas galės gintis kardais, vėliau šaunamaisiais ginklais, kurie prieš žmones ir demonus labai galingi. Žaidžiant patarčiau jungti demoną, kuris moka žaibo magijos, nes ji palengvina žaidimą.

Žaidime jungti demonus tam skirtoje patalpoje – katedroje galima dviem būdais „dyad“ – du demonus ir „triad“ – tris demonus. Trijų demonų jungimas dažniausiai leidžia sukurti stipresnių ir retesnių demonų.

„Shin Megami Tensei“ turimi burtai gali pagerinti veikėjo sugebėjimus (angl. buff) ir, kitaip negu kituose žaidimuose, šiame jie yra labai svarbūs norint išgyventi. Vienoje vietoje, mano veikėjui bosui darant 10 žalos po penkių ėjimų, demonas leisdavo puolimo galią padidinanti burtą, taigi mano veikėjo daroma žala padidėjo iki šimto.Taip pat supratau, kad priešų sugebėjimus silpninatys burtai (angl. debuff) irgi svarbūs, nes jie padaro žaidimą ne tokį sunkų. Žaidžiant toliau supranti, kad šie burtai tiesiog privalomi vėlesnėse žaidimo stadijose. Dar vienas įdomus dalykas susijęs su minėtu dalyku yra tas, kad dauguma bosų nėra atsparūs iš karto žudantiems burtams (angl. instant death spells).

Žinoma, žaidimas būna tikrai sunkus ką tik pradėjus žaisti kai dar nesi subūręs demonų komandos ir neturi galimybės jos išlaikyti. Nes demonų išlaikymas komandoje kainuoja demonų energijos vienetus (MAG), kurių mažėja, kai žaidėjas vaikšto su iškviestais demonais. Pradžioje netgi kamuos įtampa, nes priešiški demonai bus už kiekvieno kampo, o gynybos priemonių turėsime mažai. Aišku, žaidėjas gavęs geresnius ginklus ir demonus vis tiek negali eiti kaip Džonas Rembo per demonus, nes bus blogai. Nors ir „Shin Megami“ serija akcentuoja, kad puolimas visada geriau už gynybą.

Kalbant apie pasirinkimą duodamą žaidime.

Žaidime yra trijų pusių pasirinkimas: „Law“ (Įstatymas) – Dievo pajėgos, „Chaos“ – Velnio pajėgos, ir „Neutral“ – neutrali pusė, kuri neina nei už Dievą, nei už Velnią, ši pusė užsitraukia tiek Law, tiek Chaos nemalonę. O kaip ją pasirinkti? Mūsų herojus juda link tam tikros pusės atsakydamas į klausimus ir žudydamas demonus, nes ir demonai priklauso vienai iš šių pusių. Nuo priklausymo kuriai nors pusei priklauso ar demonas klausys komandų ar ne. Žinoma, anksčiau ar vėliau žaidėjui teks pasirinkti, į kurią pusę slinkti. Nuo pasirinkimo priklausys, kurią žaidimo pabaigą išvysime, ir su kuo mums teks kautis žaidimo pabaigoje.

Grafika

Nors grafika ir pagerėjo, žaidimą vis tiek kankina tie patys pasikartojantis fonai judant per žaidimo požemius, monstrų dizainas gražus, bet jų net negalima lyginti su kitais šios serijos žaidimais. iOS versija dar labiau pagerėjo vaizdiniu požiūriu: atsirado daugiau detalių, sklandesni perėjimai. „iOS“ versijos grafika beveik prilygsta Playstation, tik be ilgo krovimosi. Žinoma, aš manau, kad nėra gerai tai, kad žaidimo metu vaizdas neužima viso prietaiso ekrano. Kalbant apie tai, ką įnešė „iOS“ versija, pagerėjo „draw distance“ (žaidėjas gali matyti toliau ir geriau). Kairėje pusėje atsirado mygtukas „i“ , kurį paspaudus išmeta žaidimo vadovą, padedantį žaisti žaidimą.

Lyginant su kitais iPhone žaidimais, savo grafika „Shin Megami Tensei“ net negali lygintis.

Garsas

„Shin Megami Tensei“ garso takelis pakankamai geras, kad jį būtų galima klausyti. Didžioji dalis muzikos yra rimtesnio tono, tačiau galima išgirsti roko ir kitų žanrų. Vienose vietose muzikos kuriama atmosfera yra gan linksma, kitose kraupi, o trečiose stipriai „kalanti“.

Valdymas

Valdymas, mano nuomone, nėra blogas, tik prie jo reikia įprasti. Vienintelis minusas, kurį randu, yra tai, kad negalima reguliuoti keisti

mygtukų dydžių

Žaidimo trukmė

Kompanija „Atlus“ teigia, kad žaidimą galima pereiti per 40-60 valandų, tačiau jeigu žaisite kaip aš, jūs būsite vos pasiekę trisdešimties valandų slenkstį. Žinoma, norint pilnai įveikti žaidimą, t.y. išbandyti visus šioje versijoje atsiradusius režimus ir priedus reikės daugiau laiko, kadangi papildomo turinio baisiai daug.

Kokia mano nuomonė vertimo atžvilgiu?

Dėl vertimo sunku apsispręsti, nes lyginant su „Aeon Genesis“ vertimu, oficialusis ženkliai nesiskiria, kai kuriose vietose geresnis vienas, kitose kitas.

Verdiktas - 8.5

Atvirai pasakius, tai yra vienas iš geriausių kada nors sukurtų vaidmenų žaidimų, nes jis išlaiko sudėtingumą ir neveda už rankos. Šis žaidimas yra tikrai kietas RPG, kurį kiekvienas turintis „iOS“ prietaisą, privalo bent jau išbandyti. Man šis žaidimas yra vienas geriausių, pasakojančių apie skaitmeninius monstrus . Neeiliniai siužeto vingiai, fantastiškas garso takelis laukia visų, kurie išdrįs išbandyti šį žaidimą. Taigi, ko laukiate jeigu turite bent iPhone 3GS, griebkite šį gėrį nesidrovėdami.

Viskas, ko galime tikėtis iš kompanijos „Atlus“ yra tai, kad būtų išversta ir antroji žaidimo dalis. [1800]