Senovėje buvo paslaptingi kariai. Nematomi ir negirdimi, gime tamsoje. Juos vadino ninzėmis.

Kaip bebūtų keista, bet mano pažintis su Tenchu serija prasidėjo nuo kito panašaus žanro žaidimo. Tai buvo Hitman'o pirma dalis. Pamatęs per televiziją jo apžvalgą, iškarto likau sužavėtas tų sėlinimo elementų. Bet kadangi ant PlayStation jo nebuvo, tai prisiminiau Tenchu 2. Žaidimą apie kurį rasė lenkiškas leidinys "PlayStation Magazyn". Regis tai buvo 2000 metu 5-tas numeris. Prie žurnalo esančiam diske pažiūrėjau video treilerį.Ir tada supratau. Aš noriu šio žaidimo.

Žaidime tu atsiduri jauno ninzės vaidmenyje. Ir po ispudingo video intarpo jau gali rinktis vieną iš dviejų. Tai mergina Ayame ir vaikinukas Rikimaru. Jie dar tik mokosi kaip tapti ninze. Ir pradėjęs žaisti tu turėsi išmokti plaukioti ir nardyti. Judėti greitai, bet tyliai kaip šešėlis. Žudyti vienu judesiu. Naudotis virve su kabliu, mėtyti žvaigždutes ir vėliau visą kitą ninzės arsenalą. Išmoksi jausti Priesų KI. Tai tam tikras ženkliukas su skaičiais. Kuris randasi apačioje, šalia givybių ir oro skalių. Skaičius nurodo kaip arti yra priešas, o ženkliukas parodo ką jis jaučia. Tai labai stipriai padeda žaidime aptikti priešus.

Ir visko išmokęs, turi išlaikyti egzaminą pas mokytoją ir klano lyderį Azuma Shiunsai. Taip, tu tikriausiai jau supratai, kad esi "Azuma" klano ninzė. Mokytojas Shiunsai turi dar vieną mokinį. Tai vyriausias iš jo mokinių Tatsumaru. Ir būtent jis pakeis kovoje savo mokytoja. Nes meistras Shiunsai jau senas ir jis jaučia , kad jau metas jam pasitraukti iš kovų.

Taigi, du jauni ninzės vadovaujami Tatsumaru, išvyksta į užduotį. Kurioje ir paaiškės ar pakankamai jie stiprūs. O vėlesni siužeto vingiai, galutinai juos užgrūdins.

Taigi, antra Tenchu dalis - visos serijos priešistorė. Siužetas tai viena iš stipriausių žaidimo pusių. Jis intriguoja ir nepaleidžia. Žaisdamas už Rikimaru, nežinosi ką tuo metu veikia Ayame. Ir norėdamas susidėlioti visą istorijos mozaiką, tu turėsi praeiti už kiekvieną iš jų. Kiekvienas turi savo lygius ir net jeigu žaidimas vyksta tame pačiame lygyje kaip ir kito personažo, tai priešų išdėstymas visiškai skiriasi. Judėjimo kryptis ir tikslas irgi. Tokiu budu tą patį lygį žaidi visiškai kitaip. Reikia pastėbėti , kad net jeigu veiksmas vyksta pastato viduje, tai žaidėjuj vistiek yra palikti keli keliai iki tikslo. Tai džiugina. Liūdina tik valdymas. Prie jo reikia priprasti. Žaidimą apsunkina tai , kad nėra jokio "lock on". Tai kompikuoja kovas vienas prieš vieną. Nes jeigu tave pastebi , tu jau negali jo nužudyti vienu judesiu. Ir turi rinktis - stoti į kovą akis į akį, ar bėgti ir slėptis. Kovoti akis į akį yra prastas pasirinkimas. Ypač vėlesniuose lygiuose. Kai pas priešą yra daugiau givybių negu pas tave. Bet labiausiai "lock on" nebuvimas apsunkina kovas su bosais. O pralaimėjęs kovą su bosu, tu turi pradėti visą lygį iš pradžių. Prieš einant į kovą su bosu patartina iš pradžių išsitraukti ginklą. Nes priešingu atveju tu pradėsi kovą be jo. O priešas nestovės ir nelauks kol tu jį išsitrauksi. Bet visus žaidimo trūkumus atperka žmogžudystės vienu judesiu. Taip vadinamieji "stealth kills". Padaryti jie ispudingai ir tai skatina ieškoti naujų aukų. Kiekvienas iš veikejų jų turi po 7. Priklausomai kaip ir iš kokios pusės priešo tu atsiduri.

Kalbant apie pliusus, negaliu nepaminėti ninzės arsenalo. Iš pradžių tu turi nedaug daiktų, bet vėliau jų randi vis daugiau. Kaikurie iš daiktų slepiasi baltose dėžutėse išmėtytose žaidimo lygiuose. Kitas gauni už idealiai atliktas misijas. Tai reiškia, kad turi nužudyti visus priešus niekeno nepastėbetas. Ir beabejo negalima pamiršti lygių kurimo galimybės. Galima kūrti savo nuosavus lygius. Pasirenkat vieta kur vyks veiksmas, misijos tikslą, priešus su jų vaikščiojimo traektorijom, parenkat personažus ir statot visą aplinką. Galit padaryti taip, kad viską reikės atlikti per nustatytą laiką arba niekeno nepastebėti. Pasitelkę fantaziją galėsit sukurti tikrai nuostabius ir įdomius lygius.

Pabaigai norėčiau Tenchu 2 palyginti su kitomis jo dalimis. Jis buvo mano vienas mėstamiausių žaidimų ir labai svajojau pažaisti jo tesinį. Kai galų gale isijungiau Tenchu: Wrath Of Heaven, likau nemaloniai nustebintas. Personažas bėgiojo lėtai ir šokinejo visai neaukštai. Net užlipti ant atodytu juokingo aukščio tvoros, privalėjai naudotis kabliu. Prieš pasirodant žaidimui, kūrėjai žadėjo daug didesnius lygius. Tačiau realybėje erdvė labai smarkiai sumažėjo. Taip, galbūt lygiai daug ilgesni, taciau vienas lygis susideda iš kelių lokacijų. nebėra vienos didelės erdvės kaip tai buvo kadaise. Nebegali per visą lygį raižyti skersai ir išilgai. Tai man labai nepatiko. Bet labiausiai mane nuvylė siužetas. Nu vaiduoklius ir zombius ,nors ir sukandęs dantis, bet galiu pakęsti. Tačiau kai pamačiau skraidančią galvą, tai galutinai mane pribaigė.

Ilgą laiką svarščiau. kodėl ir kur į pievas viskas nusigrybavo? Taip galvojau iki kol nepažaidžiau pirmos Tenchu dalies. Ir tada supratau, kad niekur žaidimas nenusigrybavo. Jis nuo pat pradžių buvo toks. O antra dalis buvo tik maloni išimtis.

Situaciją kiek pagerino jo tesinys Tenchu: fatal shadows. Personažai greičiau bėgioja, aukščiau šokinėja. Atsirado daug gerų sugėbejimų. Tarp kurių atsirado dvigubi "stealth kills". Gali vienu metu nužudyti du priešus stovinčius šalia. Vėl galima plaukioti. Nors ir be nardymo. Mistikos žaidime taipat sumažėjo, o gal ir išvis išnyko. Bet žaidimas buvo padarytarytas vis dar ant to pačio grafinio variklio. Kuris jau Tenchu: Wrath Of Heaven laikais buvo kritikuojamas. Kaip bebūtų , bet kurėjai gerai pasistenge ir lygiai tapo erdvesni. Kuriant fatal shadows , akivaiždžiai buvo taikytasi į pirmą dalį. O mano manymu, reikėjo į antrą.

Tenchu 2 iki šiol mano vienas mėgstamiausių žaidimų ant PlayStation. Ir tik vienas žaidimas, sužaistas ant PlayStation 2, man labai priminė Tenchu 2. Tai buvo Shinobido: Way of the Ninja. Apie kurį plačiau galbūt kada papasakosiu.

Palauk! Pasakyk bent kuo tu vardu!

Aš kaip šešėlis...

Aš neturiu vardo...