Prieš pradedant aprašinėti savo patirtį su trofėjais ir mintys apie juos, keli žodžiai demagogijos. Žodis "trofėjus" arba "achievement" yra žinomas kiekvienam šiuolaikiniam video žaidimų entuziastui. Renkame juos, kartais perkame žaidimus vien dėl jų, praleidžiam daug laiko tobulinant savo įgūdžius taikantis priešams į galvas, išnaršom kiekvieną kampelį beieškant paskutinio gūdriai užslėpto artefakto, o kartais net laužom pultelius dėl jų. Tačiau ką jie reiškia ir kokią įtaką jie turi žaidėjui dažnas iš mūsų net nesusimasto arba žiūri į tai gan paviršutiniškai.

Visų pirmą, kas tai yra? Trofėjus, kilęs iš lotiniško žodžio "trophaem", reiškia pergalės paminklą. Per karą nugalėtojui atitekę priešo vėliavos, ginklai, technikos priemonės. Senovėje trofėjus reikšdavo karo pergalės simbolį, paminklą, daiktinį ženklą. Šis žodis pagrinde reikšdavo karo nuopelnus, sportinius pasiekimus. Senovės Graikijoje, pavyzdžiui, Olimpynių žaidynių nugalėtojas buvo apdovanojamas Laurų vainiku. Šiais laikais tęsiama panaši tradicija, o apdovanojami yra praktiškai visi kažkuo nusipelnę, kiekvienoje mūsų gyvenimo srityje: sportininkai yra apdovanojami trofėjais už savo išskirtinius sportinius sugebėjimus, mokiniai, studentai baigę mokslus gauna lapelį, kuris irgi gali būti priskirtas prie tam tikros "trofėjų" kategorijos, medžiotojai mėgsta pasikabinti savo aukų galvas ant sienos kaip trofėjų, mažiau ekstremalaus laisvalaikio praleidimo megėjai pasidaro svarbių gyvenimo momentų nuotraukas ir t.t. Taigi, trofėjus - tai daiktinis pergalės, žygdarbio atminimas.

Dabartinė žaidimų karta sugalvojo ir žaidėjams leisti būti apdovanotiems. Trofėjų ir achievementų implementacija sukūrė tokius žaidėjų tipus kaip "trophy/achievement hunter". Dėka to, atsirado puslapiai, bendruomenės internete, kuriems didinti savo trophy level ar gamerscore tapo dar vienu konkurenciniu žaidimu, o kai kuriems net prioritetu. Aš asmeniškai prie šitos bendrijos prisijungiau nusipirkęs PlayStation 3 konsolę. Būtent tada pirmą kartą išgirdau ir susipažinau su trofėjų sistema. Dar dabar atsimenu, kokiu tikslu pirkau konsolę, tačiau su laiku mano požiūris į žaidimus kiek pasikeitė, pradėjau mažiau mėgautis istorija, o labiau koncentruotis į virtualius pasiekimus, kurie, kaip nebūtų gaila, įneša labai mažai pozytyvaus į patį žaidimą. Bet apie viską iš eilės.

Buvo gražus 2011-ųjų rugsėjo vakaras kai atsinešiau savo pirmą konsolę nuo t.v. "8bit" laikų - PS3. Iki tol, mano pagrindiniu žaidimo įrankiu buvo senas geras PC. Ant pirmo savo PC žaidžiau tokius nuostabius žaidimus kaip "Gothic", "Morrowind", "Carmageddon", buvau pamylęs point-and-click žanrą, labai gerai prisimenu pirmus įspūdžius iš "Half-Life", "Serious Sam". Žaidžiau viską, kas tik atrodė įdomu ir ką galėjau gauti, pagrinde ant diskų, nes interneto dar neturėjau. Žaidžiau ir niekada nesirūpinau ieškoti visų artefaktų Tomb Raider žaidime. Ką radau - smagu, ko neradau - galva neskaudėjo, o tiesiog pereidavau prie kito žaidimo. Dažnai grįždavau prie žaidimų, bet tik tam, kad vėl pasimėgauti istorija. Šie auksiniai mano, kaip žaidėjo, metai pasibaigė, kai neužteko kompiuterio galios naujiems žaidimams ir buvo nuspręsta, kad optimaliausiu variantu bus konsolės pirkimas. Prie to prisidėjo nesuvaldomas noras pažinti "Fahrenheito" įpedinį "Heavy Rain" ir Laros Croft protege - Naithaną Drake'ą. Tačiau tą rugsėjo vakarą pažinau trofėjų poveikį, kuris vis smarkiau pasiglemždavo mano laiką ir traukdavo Tamsiosios Pusės link...

Pirmieji metai buvo labai smagūs. Trofėjų medžioklė suteikė labai daug džiaugsmo ir satisfakcijos. Teko patirti ir nusivylimo jausmą, kai Call of Juarez: The Cartel visiškai neturėjo žaidėjų co-op'ui, kuris buvo rekalingas trofėjams gauti. Taip pat išbandžiau savo kantrybę žaidžiant, o tiksliau grind'inant Red Dead Redemption multiplayerį siekiant aukščiausio lygio ir boost'inant kitus trofėjus. Užbaigtumo jausmas irgi nebuvo svetimas, kai pamačiau visas galimas "Heavy Rain" pabaigas. Bet karts nuo karto trofėjų medžioklė virsdavo kankyne. Atrodė, kad tai aš esu medžiojamas.

Nauja trofėjų rinkimo era prasidėjo prisijungus prie Playstation Plus. Pasiūlytas žaidimų katalogas padidino potencialių Platinų kiekį. Tačiau žvelgiant į praeitį, nedaug pasiūlytų žaidimų pabaigiau iki galo, t.y. iki Platinum lygio. Kai kuriuos žaidimus žaidžiau tik tam, kad gauti kuo daugiau trofėjų. Niekada nebūčiau perėjęs "Mushroom Wars" jei ne trofėjai. Priverčiau save jį pereit, kaip ir "Hamster Ball". Kvailas žaidimas, nepasiūlęs nieko įdomaus, būtų buvęs ištrintas ir pamirštas jau po pirmo lygio, jei ne kerintis trofėjų blizgesys ir priklausomybė nuo garsinio trofėjų atrakinimo signalo. Blogiausia tai, kad žiūrint į pereitų žaidimų sąrašą, nei vieno žaidimo neatradau ir nepamilau vien dėl trofėjų, kurie dažnai priverčia išbandyti žaidimą. Ir taip su laiku mano obsesija trofėjams mažėjo, palaipsniu virsdavo į irzlumą, nuovargį. Prie to prisidėjo faktas, kad dažnai toks požiūris sugadindavo žaidimo patyrimą. Pavyzdžiu gali būti tas pats "Heavy Rain". Tokio tipo žaidimas, kuriame pagrindinė varomoji jėga yra istorija, negali buti taip eksploatojamas. Visas pabaigas pamatyti per 1-2 dienas nėra optimaliausias pasimėgavimas. Toks pat incidentas atsitiko žaidžiant "The Last of Us". Žaidžiant trečią kartą iš eilės mėgstamiausia dalis, cutscenes, buvo tiesiog ignoruojama, nes norėjosi kuo greičiau pereiti. Tai ko gero ir buvo pabaigos pradžia.

Kai kuriais trofėjų medžioklės aspektais visiškai nesididžiuoju ir kvailai jaučiuosi tai daręs. Pavyzdžiui, nusipirkau Terraria, nors žinojau apie valdymo sunkumą. Sumokėjau beveik 50Lt už jau pereitą žaidimą, tiksliau 200h žaistą ant PC, kur buvo nupirktas už 20Lt. Pirkau jau pereitą ant PC Walking Dead tik tam, kad gauti lengvą platiną. Jokia čia tragedija aišku, dar kartą pasimėgavau puikiais žaidimais, bet faktas, kad pirkimo priežastis buvo neteisinga. Daug brangaus žaidimų laiko buvo iššvaistyta bereikšmiems pasiekimams, jokio malonumo neteikiančio multiplayer match'ams, ilgų gidų studijavimui, užslėptų collectibles video žiūrėjimui ir to paties veiksmo žaidime pakartojimui.

Daugelis iš jūsų pasakys, kad per daug dramatizuoju. Galbūt. Bandau žvelgti į trofėjus kitu, man nauju kampu. Didelio neperžaistų žaidimų katalogas priverčia konservuoti laiką, atsisakyti kvailų žaidimų ir kvailų, bereikšmių apdovanojimų už tam tikrus pasiekimus tame kvailame žaidime. Jokių būdu neagituoju mesti trofėjų medžiojimo. Visi mes darom tai, kas geriausia mums. O su šiuo blogo įrašu oficialiai pareiškiu apie savo trofėjaus medžiotojo karjeros pabaigą ir aprašau savo patirtį keliant savo PSN lygį. Tam tikslui konsolėje jau buvo išjungtos perspėjimų apie gautą trofėjų žinutės. Norisi vėl grįžti į tuos laikus, kai svarbiausiu aspektu, dėl kurio žaidžiu yra nepakartojama istorija ir patirta kelionė. Taip pat visiems tiems, kurie jaučia tokį pat šalutinį trofėjų ar achievementų poveikį, patariu apgalvoti savo veiksmus ir tinkamai išdelioti prioritetus. Visiems kitiems linkiu geros medžioklės, o žaidėjams aplamai - gerų žaidimų!

Kalbant ne į temą, reikia gaivinti Playmanijos blogą, nes jis paskendo Let's Play filmukų, self-promotion lavinoje