Visų pirma, yra daug nuomonių kas liečia filmo siužetą. Kažkas sako, kad filmas labai painus, kad neįmanoma tiksliai pasakyti kur vyksta veiksmas - realybėje ar sapne. Vieni teigia, kad vilkelis filmo pabaigoje susvyravo, kiti - kad ne. Nesigilindamas į visas teorijas, noriu išsakyti savo nuomonę. Iš tikrųjų galima ilgai ir nuobodžiai nagrinėti visas smulkiausias filmo detales, niuansus, bet aš manau, kad viskas yra daug paprasčiau. Jau nuo pirmos peržiūros filmą interpretuoju tiesiogiai, t.y. yra realybė, yra sapnai, yra gilesni sapnų lygiai ir yra t.v. limbas. Veiksmas vyksta nuosekliai, autorius mus veda iš vieno sapno į kitą prieš tai paaiškindamas visas mūsų pasąmonės subtilybes. Pažiūrėjęs filmą antrą kartą tik labiau tuo įsitikinau. O kalbant apie pabaigą - taip, tikiu, o tiksliau ryškiai mačiau, kad vilkelis susvyravo, bet svarbesnis yra tas faktas, kad Kobui pavyko pamatyti vaikų veidus ir jam jau buvo nusispjaut į viską.

Kitas dalykas - filmo idėja. Panaudoti sapnų ir pasąmonės galią kaip siužeto pagrindą yra orginalu, o taip, kaip tai padarė Nolanas - tiesiog genialu. Sakoma, kad mažai ištirti, ne iki galo aiškūs dalykai yra kelis kartus įdomesni. Stebėti sapnų pasaulį, kuriame viskas yra įmanoma, kur kiekvienas panorėjęs gali tapti Dievu yra... hm... tai yra tiesiog puiku!

Filmo emocionalumo šaltinis yra be abejo aktoriai. Net žiūrint antrą kartą, Leo DiCaprio sužavi savo talentu. Aišku ir kiti prisidėjo prie tobulai suvaidintos istorijos. Joseph Gordon-Levitt, Marion Cotillard, Ken Watanabe, jaunoji Ellen Page įsikūnijo į savo personažus labai įtikinamai.

Panaudoti specialieji efektai puikiai parodė, kad žmogaus fantazija neribota. Fizikinių dėsnių anuliavimas, milžiniškų pastatų, gatvių, miestų, valstybių, o gal ir planetų sukūrimas sapne yra paprastas dalykas, kaip du kart du. Filmas žiūrisi užgniaužus kvapą, veiksmo kokybė yra aukščiausio lygio, įtampa yra išlaikyta iki pabaigos, nei minutei nepasidaro nuobodu.

Muziką šiam filmui sukūrė vienintelis ir nepakartojamas Hansas Zimmeris. Manau nereikia pasakoti kas čia per žmogus. Jo melodijomis gali pasigirti virš 100 filmų. Jis kūria epinius, lyriškus, nerealiai kokybiškus soundtrackus. "Pradžia" irgi ne išimtis, šios muzikos galima klausytis ir atskirai nuo filmo. Zimmerio muzika pasiekia sielos gelmes, bent jau mano siela džiaugiasi.

Inception - tai filmas, kuris užkariavo mano, kaip žiūrovo, simpatiją, privertė užjausti filmo herojams, sukėlė daug emocijų, minčių, temų apmąstymams. Tai vienas iš tų filmų, kuriuos malonu žiūrėti kelis kartus. Tai neabejotinas šedevras!

Pabaigai norėčiau kreiptis į jus. Kaip jums patiko šis filmas? Kokia pabaiga tikite jus? Sapnas? Ar vis dėlto realybė? Atsakymų laukiu blog'ų ir komentarų pavydalu.